Mes jau kalbėjome, kad tai tolygu branduolinio karo pakelbimui, kur laimėtojas aiškus, jei tik Lietuva pasiduos provokacijai, tai yra įsitrauks į branduolines lenktynes. Laimės Rusija. Jos gaminama elektra bus nepalyginamai pigesnė nei mūsų. Visagino AE bus nekonkurentabili. Laikas pamiršti apie pigią Ignalinos atominės elektrinės (IAE) elektrą, kai į tarifą nebuvo traukiami nei statybos nei uždarymo kąštai. Mūsiškės, brangios elektros nepirks net mūsų Visagino atominės elektrinės statybos partneriai. Tiek Estija ir Latvija, tiek Lenkija turės pasirinkimą Skandinavijos ir Europos rinkose. Pasirinkimo neturės tik Lietuvos vartotojas, kuris turės ne tik padengti valstybės skolas, padarytas investuojant į Visagino atominės elektrinės (VAE) statybą, bet ir turės užtikrinti jos išlaikymą – gamins ji elektrą, ar stovės be darbo.
Atrodo, kad Lietuva pati užkibo ant provokacijos kabliuko. Klausantis oficialių pasisakymų, galima daryti prielaidą, kad patys ruošiamės kišti galvą į kilpą ir kuo skubiau, o Rusija, žinoma, nepavėluos ją užveržti. Užteks pasistatyti Visagine atominę elektrinę su 1000 – 1500 MW galios reaktoriumi, nereikės karinės intervencijos, kad grižtume ten iš kur su dideliu vargu ištrūkome. Esmė, populiariai aiškinant, yra tame, kad įvykus bet kurio elektros šaltinio (generatoriaus) avarijai ir jam atsijungus, atsiradęs elektros galios stygius turi būti staigiai (sekundžių bėgyje) padengtas kitų elektros sistemoje dirbančių generatorių sąskaita. Ypač pavojingas yra labai galingo generatoriaus avarinis atsijungimas, galintis sukelti totalinę elektros sistemos avariją. Pasistatę VAE su galingais reaktoriais patys turėsim kreiptis į Rusiją, prašydami rezervo. Kito varianto nėra. Tapsim priklausomi nuo jos malonės.
Rusija, valdydama avarinį rezervą, manipuliuodama elektros kainomis, valdys VAE ir Lietuvos energetiką, o tuo pačiu ir mūsų politinę sistemą. Užteks Rusijai pasakyti, kad Baltarusijoje sugedo Smolensko elektros perdavimo linija, kad dėl to avarinis rezervas nebus užtikrintas ir mes klusniai išjungsime mūsų naujai pastatytą VAE. Argi mes spėjome pamiršti, kad šis scenarijus jau buvo panaudotas “Družbos” naftotiekio atveju. Laimėti šį karą neturime jokių galimybių, tačiau nepralaimėti galime. Reikia atsisakyti, kol dar nevėlu, mūsų branduolinių ambicijų, nebedalyvauti branduolinėse lenktynėse. Laikas paaiškinti visuomenei, kad projektuojamoji VAE mūsų energetikos problemų nesprendžia. Ne elektra, o energetinės žaliavos, tiekiamos tik iš Rusijos, daro mus priklausomais nuo jos. Už dujas mokame pusantro karto brangiau, nei europiečiai. Niekas netrukdys Rusijai pakelti kainas iki tokio lygio, kuris mus uždusins. Nuo to neišgelbės ir VAE. Ne todėl, kad ji gali atsirasti ne anksčiau, kaip po 15- 20 metų, bet todėl, kad šiluminės energijos Lietuvoje suvartojama žymiai daugiau nei elektros, o jai pagaminti vis vien bus reikalingos ir dujos, kad Elektrėnuose pradėta Lietuvos elektrinės modernizacija taip pat remiasi gamtinių dujų vartojimo plėtra. Lietuvos elektrinė Elektrėnuose po modernizcijos pasiekusi 2200 MW galią, gerokai viršys uždarytos IAE reaktoriaus galingumą (1300 MW) ir dar ilgai neleis pajusti elektros energijos stygiaus.
Taigi, pagrindinis vyriausybės rūpestis turėtų būti ne elektros gamyba, o gamtinių dujų tiekimo alternatyva, elektros jungčių su Skandinavija ir kontinentine ES realizavimas, alternatyvios energetikos (vėjo, bio, agroenergetikos) skatinimas, inžinierinių tinklų modernizavimas ir plėtra. Prie branduolinės energetikos galima būtų grįžti, kai rinkoje pasirodys mažesni reaktoriai, pagal galingumą, ekonomiškumą labiau tinkami mažos valstybės energetikai. Šitoks valstybės energetikos politikos prioritetų surikiavimas, būtų žymiai saugesnė, patikimesnė ir ekonomiškesnė alternatyva lyginant su Vyriausybės siūlymu statyti VAE su galingais reaktoriais. Pigią elektrą galėsime turėti tik turėdami elektros jungtis su kaimynais bei galėdami pasirinkti gamintoją ir tiekėją, t.y. dalyvaudami Baltijos valstybių, Skandinavijos, Europos ir Rusijos elektros rinkose. Reikėtų paminėti, kad panaudojant šiuolaikines technologijas, galima žymiai greičiau ir pigiau realizuoti suskystintų gamtinių dujų tiekimo jūra problemą ir taip išspręsti energetinės nepriklausomybės problemas, nei pastatyti VAE, kuri net pastatyta tos problemos nespręs. Tik išvengę branduolinių varžybų, galėsime išvengti neprognozuojamų ekologinių, ekonominių bei politinių pasėkmių.
Stebina mūsų vyriausybės, manančios, kad pasistatę VAE tapsim nepriklausomi nuo Rusijos energetikos, naivumas. Atvirkščiai, jei realizuosim vyriausybės planus, kokius matome šiandien, liksim ilgiems dešimtmečiams Rusijos vasalais, jos energetinės sistemos sudėtine dalimi. Susidaro įspūdis, kad vyriausybė jau susitaikė su tuo, kad pasiliekame rusiškų elektros standartų erdvėje. Apie tai liūdija šie jos veiksmai:
– Dar negavusi iš ENSO-E ( UCTE) techninių sąlygų prisijungimui prie Europos tinklo, t.y. dar nežinodama kokia galia bus apribotas didžiausias BV elektros sistemos generatorius, Vyriausybė jau ieško strateginio investuotojo į VAE statybą.
– Numatomas 1000 – 1300 MW galios VAE reaktorius. Apie tai buvo kalbėta „INTER RAO Lietuva“ organizuotoje konferencijoje, dalyvaujant energetikos ministrui. Toks pilnai tenkina Rusijos interesus,
– Elektros srovės keitiklis (nuolatinės srovės intarpas) kainuosiantis virš 300 milijonų litų, skirtas keisti europinius elektros standartus į rusiškus ir atvirkščiai, numatomas statyti ne Visagine – ant išorinės ES sienos, o Alytuje.
Taigi liekame rusiškų elektros standartų erdvėje. Naudą turės tik lenkai galėdami pirkti pigią rusišką elektrą ir rusai, galėdami ją eksportuoti į Europą, o mums tai reikš išmestus milžiniškus pinigus ir dar sunkmečiu. O darbai vyksta pilnu tempu. Stebina tai, kad vengiama viešų diskusijų. Sprendimai priimami slepiant juos nuo visuomenės. Nesitariama nei su politikais, nei su specialistais. Neatsiklausiama visuomenės nuomonės dėl sprendimų galinčių pakenkti mūsų šalies valstybingumui ir nepriklausomybei.
Negalima nepaminėti, kad Nepriklausomybės Akto signatarai – klaipėdiečiai bei KTU elektros sistemų katedros profesoriai, jau pradedant 2005 metais, sistemingai perspėdavo įvairių kadencijų vyriausybes dėl galimų grėsmių valstybės saugumui ir nepriklausomybei (žiūr. www.kovo11.lt). Deja, nors vairininkai keitėsi, energetikos politikos laivas plaukė nekeisdamas kurso, ištikimai laikydamasis nurodymų iš Maskvos. Rusiški pinigai pumpuojami, ko gero, per parazituojančius dujų (Dujotekana) bei elektros realizavimo (ERC – INTER RAO LIETUVA) tarpininkus darė savo juodą darbą. Atsirado ne tik nauji milijonieriai. Susiformavo energetikų klanas, didele dalimi iš tų kurie kūrė sovietinę elektros sistemą, tapęs penktąja Rusijos energetikos kolona Lietuvoje. Politikai prisidėję prie Lietuvos savanoriško įsijungimo į rusišką elektros energetikos IPS/UPS sąjungą, turės prisiimti ir atsakomybę už tai. Tikimės, kad šis Lietuvos Seimas atsakingai pažvelgs į vyriausybės siūlymus, išdiskutuos juos, priims optimalų sprendimą ir neleis pasikartoti 1940 metų šiandieniniam variantui – „savanoriškam“ įsijungimui į postsovietinę energetinę Rusijos valdomą sąjungą.
TEISINIS VERTINIMAS.
Bandymas projektuoti naują atominę elektrinę neprisilaikant ENSO-E (UCTE) reikalavimų, t.y. – priklausomą nuo INTER RAO JES, vertintinas kaip veiksmas prieštaraujantis Konstituciniam įstatymui : „Dėl Lietuvos valstybės“ (1991 m. vasario 11 d., Nr.1 – 1051 ), nes taip bandoma apriboti Lietuvos suverenitetą padarant jos veiksmus priklausomus nuo kitų valstybių sprendimų ir valios ir svarbiausia prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituciniam AKTUI „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“( 1992 birželio 8 d., Nr.1 – 2622). Šis aktas, pagal turinį skirtas įtvirtinti nepriklausomybę, taigi pagal reikšmę prilygintinas 1990 m. kovo 11 aktui „ dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo“.
Iš to seka kad AKTAS „ dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ Lietuvoje nustato tokią VIEŠAJĄ TVARKĄ, kad tiek valstybinės, tiek viešajį interesą aptarnaujančios privačios įmonės negali jokiu pavidalu tiesiogiai ar per tarpininkus bandyti Lietuvos valstybės viso ūkio ar to ūkio dalies sugražinti į buv. SSRS pagrindu sukurtas ar kuriamas sandraugas, tame tarpe ekonomines bei energetines. Bandymas nesilaikyti minėtų konstitucinio įstatymo ar AKTO vertintinas kaip nusikalstama veika prieš Valstybę. Prie tokių veikų priskirtinos sutartys, numatančios dabar ar ateityje Lietuvos elektros energetinę priklausomybę nuo Rusijos, arba planai Lietuvos elektros energetinės sistemos, kaip sudėtinės INTER RAO JES dalies, jungimąsi kartu su Rusija ir NVS šalimis prie ENSO-E (UCTE) elektros tinklų sinchroniniam darbui.