Astravo branduolinė elektrinė jau pastatyta. Baltarusiai stengiasi kuo greičiau „pakrauti atomą“. Tą padarys anksčiau, negu skelbiasi, o Lietuva lyg varlė nejudėdama tupi prieš tyliai artėjantį išsižiojusį žaltį ir nieko nedaro. Tiesa, kitais metais žadama bandyti, ar galėtų viena, be kaimynų pagalbos apsirūpinti elektra savarankiškai, kaip atskiras energetinis regionas – sala, iki šiol nieko nepadariusi. Atsakymas iš anksto žinomas – negali. Neturi greito reagavimo dujinės jėgainės. Ar ne todėl ir delsia atsijungti nuo BRELL, t. y. ir nuo Baltarusijos?!
Vis dar išgirstame pasiguodžiant, kad neturime savos branduolinės elektrinės. Glaustai prisiminkime kodėl? Europai pareikalavus uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, kurioje nesant tinkamos apskaitos „pinigus gaminosi“ visi, kurie tik priėjo. Buvo pasiūlyta išeitis per teritorinius mainus. Visaginas perduodamas Baltarusijai už etninių lietuviškų žemių gabalą. Taip būtų išsisprendę daugybė problemų, kurias brangiai ir sunkiai šiandien Visagine sprendžia Lietuva. Tai buvo atmesta – girdi, tam reikalingas referendumas. Tada į savos elektrinės statybą buvo pasiūlyta įtraukti visus Lietuvos žmones savanoriškai naudojant jų bankuose ir kitur laikomas milijardines sankaupas. Branduolinės jėgainės statyba – visų žmonių reikalas. Vėl atmesta! Branduolinės jėgainės statyba perduota agresyviai verslo grupei, kuri atvirai skelbėsi, jog jų svarbiausias tikslas yra pelnas. Nors „nusiplovė“ taip nieko ir nestatę, bet gerai uždirbo.
Be abejonės Japonijos atomininkai buvo išstumti iš Lietuvos Rusijai prisidėjus , kaip kad prisidėjo ir prie referendumo dėl Visagino branduolinės likimo, bet pamatą tokiam referendumui padėjo partijų bosų ir verslininkų gobšumas, kuris ir šiandien lieka ekonomine ir politine Lietuvos problema. Šiandien reikia tik džiaugtis, kad Lietuva nebuvo įklampinta į branduolinės elektrinės statybą ir neatsidūrė ekonominių problemų duobėje. Astrave, o ne kur kas toliau nuo Vilniaus, baltarusių elektrinė atsirado ne tik dėl Rusijos užgaidų ar todėl, kad žlugo lietuviškos branduolinės jėgainės statybos, o visų pirma todėl, kad energetikų klanas žodžiais buvo prieš Astravą, o turimomis elektros linijomis ir naujų tiesimu, bei kita infrastruktūra tiesiog skatino tas statybas. Vien Alytaus pastotė, keičianti rusiškų standartų elektrą į europietišką ir atvirkščiais – lyg tyčia Astravui ir pastatyta. Daug sykių buvo siūloma atsisakyti tos statybos arba bent perkelti tai prie Visagino. Atmesta! Šiandien ja naudojasi Lenkija.
O BRELL sąjunga? Konstitucija draudžia jungtis su kitomis valstybėmis į postsovietines sąjungas, bet leidžia sudaryti su tomis valstybėmis atskiras sutartis ar susitarimus. Iki šiol nieko nepadaryta tokiai politinei, o ne techninei, kaip kad bandoma kalbėti, sąjungai nutraukti ir vietoje jos esant reikalui sudaryti su valstybėmis atskirus susitarimus ar sutartis. Tokia energetinė sąjunga irgi skatino Astravo statybą. Jos nenutraukus net nebuvo galima pradėti derybų su Japonija dėl atominės elektrinės statymo Lietuvoje. Rusija Karaliaučiaus krašte šiandien jau techniškai gali pati viena apsirūpinti elektra kaip atskiras izoliuotas rajonas-sala, Baltarusija irgi savo elektros tinklus sutvarkė panašiai. Joms tai jau praeitis, tik ne Lietuvai.
Kai tik elektra iš generatoriaus patenka į elektros tinklus, ji pasidaro nesandėliuojama preke, kuriai taikomi ir bendri prekybos principai bei teisės aktai, taigi tolimesnį jos kelią reguliuoja energetinės sutartys. Jose, be kiekių ir kainos, esminę reikšmę turi kokiais tinklais ir už kokią jų naudojimosi kainą elektra pasieks naudotoją. Taigi ir Astravo elektra, kai tik kažkieno bus nupirkta – jau taps ne Astravo, o pirkėjo nuosavybe. Lietuva nuo Baltarusijos turi atsijungti ir išmontuoti pakankamu atstumu savo elektros tinklus ne tik todėl, kad jais negalėtų pasinaudoti pirminis pirkėjas, bet svarbiausia todėl, kad mūsų tinklai netaptų esmine tokio pirkėjo sutarties su Astravo elektrine sąlyga ir dar svarbiau, kad Astravo elektrinės saugus darbas niekaip nebūtų garantuotas Lietuvos teritorijoje esančiais elektros tinklais ir kita infrastruktūra.
Energetikos ministras savo nenorą demontuoti elektros su Baltarusija linijas grindžia kažkieno keliamu reikalavimu nė vienam Astravo elektronui nepakliūti į mūsų sistemą, nes „nes tada linijas su trečiosiomis šalimis turėtų nutraukti ne tik Lietuva, Latvija, Estija, bet ir Slovakija, Vengrija, Rumunija. Ar suprantame apie ką kalbame?“ Žinoma, kad suprantame. Tokių vilčių naudotis elektros tinklais ir infrastruktūra, užtikrinančia pelningą ir saugų Astravo elektrinės darbą Baltarusija nepuoselėjo nei vienoje iš ministro paminėtų valstybių, o tik Lietuvoje. Atsijungti ar ne yra jų energetinės politikos reikalas. Kad Astrave pagaminta elektra per tarpininkus pateks į rinką energetikoje egzistuojančios teisės pagrindu tik švari ir be dempingo – tuo niekas irgi neabejoja. Mes kalbame apie priemones, kurių reikia, kad Lietuva netaptų Baltarusijos branduolinės elektrinės infrastruktūros dalimi. O to galime pasiekti tik demontavus elektros linijas su Baltarusija iki to laiko, kai Astravo elektrinė bus pakrauta branduoliniu kuru. Kitaip mes atsidursime panašioje situacijoje, kaip ginče su lenkų Mažeikiuose gamykla ir išardyta geležinkelio linija į Latviją. Iki šiol buvęs ir dabar esantis delsimas prilygsta sabotažui prieš valstybę.
Nors Briuselis jau pritarė Baltijos valstybių elektros energetinės sistemos sinchronizavimui su Europos tinklais per „LitPol“ jungtį, bet tarp Lietuvos ir Lenkijos dar bus paklotas ir kitas – jūrinis kabelis, tad realiai tapsime europinės sistemos dalimi tik apie 2025 metus, o Astravo reikalus reikia spręsti tuoj pat. Kontinentinės Europos tinklai suręsti taip, kad gali dirbti ir kaip atskiri savarankiški regionai vadinamu „salos“ režimu. Norint tapti tokių tinklų dalimi, būtina pademonstruoti tokias pat galimybes. Tai konstitutyvinė sąlyga, tad galimybę dirbti kurį laiką „salos“ režimu turės pademonstruoti ir Baltijos valstybės. Lietuva tokiu režimu galėtų dirbti ir dabar, jeigu turėtų nors nedidelį pirminės aktyvios galios generatorių. Latvija ir Estija tą jau turi. Lietuvoje ir būtent Vilniuje tą galėtų užtikrinti trečiosios elektrinės vietoje pastatyta dujinė jėgainė, ką specialistų tvirtinimu būtų galima įrengti per metus laiko. Visi apie tai kalba, bet nieko nedaro. Kodėl ? Per statybų laikotarpį su Latvija ir Estija būtina pasirašyti tarpsisteminius susitarimus. Lietuvai tai labai svarbu ir tie susitarimai pagaliau lyg ir pradedami ruošti. Net nelaukiant susitarimų baigties jau dabar būtini bandymai dirbti „salos“ režimu. Reikalingas ir antrosios galios rezervas, o tam reikia rekonstruoti Kruonio HAE ir visas didžiąsias hidroelektrines. Lietuvos Energija tam pinigų sukaupusi turi. Kodėl nieko nedaroma? Nuolat epizodais bandant „salos“ režimą būtų galima optimizuoti antros ir net trečios eilės rezervo technines ir organizacines priemones. Tik taip dirbant išvengtume tapti Astravo įkaite. Deja, jokių projektų, įstatymų, reguliavimo tvarkų nėra, kas verčia galvoti, kad vėl kažkokios grupuotės yra „prilindę kur reikia“ ir jau skaičiuoja būsimą prekybos branduoline elektra pelną. Suprantame, kad lengva nebus, nes energetinės įmonės savo sandorius, tame tarpe preliminarius yra tiek įslaptinę, kad pasidarę valstybe valstybėje. Negalima pamiršti ir BRELLo kūrėjų, kurie ir šiandien energetikoje dar turi įtaką. Prisimename, kaip jie trukdė Klaipėdos kraštą atjungti nuo Kaliningrado energetinės sistemos tiesiog meluodami ir net baugindami.
Negalima pamiršti ir to, kad šiandien jau apie 70 procentų šildymui reikalingos šilumos pagaminama naudojant biokurą, kad tarp atliekas pasiruošusių deginti ir kitų degintojų vyksta arši kova dėl jėgainių statybos vietų. O ir korupcinė miškų eksploatavimo sistema , leisdama iš Lietuvos išvežti neapdirbtą medieną, sunaikino lietuviško biokuro gamintojus – lentpjūves ir tą biokurą jau įsivežame iš svetur, tame tarpe iš Baltarusijos. Kas bus, kai ten toks kuras pabrangs arba neleis juo prekiauti?
Šiukšlių deginimo jėgainės, pagrindinai gaminančios šilumą didiesiems miestams, bent jau privalo įsirengti kaminų filtrus, tai yra jos turi privalumą lyginant su biokuro (ypač medžio skiedrų) jėgainėmis, nes mažiau teršia aplinką. Tuo tarpu biokuro degintojai filtrų pastatyti vis dar neprivalo ir lieka gana potencialiais oro teršėjais. Kita vertus, pritrūkus šiukšlių, jų deginimo jėgainės gana lengvai gali pereiti prie biokuro deginimo, o filtrai ant kaminų liks ir užtikrins švaresnę aplinką. Bandymai Seime išstumti šiukšlių deginimo jėgaines net 20-čia kilometrų nuo miestų akivaizdžiai yra verslo įgeidžių tenkinimas – kur tuomet reiktų dėti jų pagamintą šilumą? Gal vėl ežerų šildymui, kaip kad buvo suprojektuota Elektrėnuose?
Verslo interesai neturi būti priešpastatomi valstybės interesams ar tapti kliūtimi skubiai pradėti statyti Greito reagavimo dujinę jėgainę Vilniuje, nes ten ją pastatyti yra lengviausia ir greičiausia. Pagaliau Energetikos ministerijos uždavinys ir yra nustatyti privalomus prioritetus kokie energetiniai ištekliai, kur ir kaip turi būti naudojami. Ir ne vien elektros gamybai ar šilumai gaminti. Kodėl turint savo Suskystintų dujų terminalą ir ieškant dujų naudotojų ,savivaldybės perka jau moraliai pasenusius dizelinius autobusus? Nejaugi valdžios Lietuvoje vis kurs komisijas praeities tyrimams, bet nedirbs tų Lietuvai svarbių darbų, kurių atidėlioti niekaip negalima šiandien?