Po nuostabaus veido kaukių madų demonstravimo, kurį atliko aukščiausią prabą atitinkantys „manekenai“, pagaliau viskas pajudėjo! Pradėjome tikrinti medikus, po truputį ir jiems atsirado (gal net ir su Tapino pagalba – ŠAUNUOLIAI!) apsaugos priemonių, o ir „Covi-19“ patikra pagaliau tampa po truputį prieinama.
Išmušė ir Premjero valanda. Jis ramiu veidu, atsisėdęs prieš kamerą (panašiai juk taip daro ir Putinas!) paruošė įrašą, kurį išplatino televizijos. Ten jis įtikino pensininkus ir visą Lietuvos liaudį, kad viskas bus GERAI! Pensijas mokėsime, visi gaus algas (kada nors), nes pasiskolinti milijardai jau plaukia…
Gal ir plaukia, bet ir mūsų Vyriausybė plaukia, deja, pasroviui, gal tik visuomenės pastumdoma, pakritikuojama šį tą nuveikia reikiama linkme. Gal taip ir turi būti – pagaliau diletantai ministrai (vienas kitas, gal ne visi) irgi šį tą išmoksta, bet kodėl, karantino sąlygomis, vis dar nieko nedaroma pagal Civilinės saugos įstatymus?
Tai va! Pinigai plaukia, tik kur jie nusės? Čia, tikriausiai, būsiu nepopuliarus, nes siūlysiu mažinti karantino griežtumą. Žinoma, tai reiktų daryti protingai, bet žmonės juk patys turi užsidirbi, o ne laukti tik valdžios centukų, nes „didelius eurus“ jau raitojasi rankoves pasiimti stambieji verslai. Deja, žiaurus, bet turintis prasmę posakis „… gelbėjimasis yra pačių skęstančiųjų reikalas!“ .Juk jei pats nesistengsi, vargu ar ir kiti padės (palyginkime: pensininkai, mes jus norime apsaugoti, bet veido kaukes siūdinkitės patys).
Trumpas žvilgsnis į ateitį. Virusas jaukia mums įprasto pasaulio supratimą, taigi ir mūsų planus, greičiausiai keis ir mūsų įpročius. Akivaizdu, kad reiks trumpinti „tiekimo grandines“. Elementarios medicininės apsaugos ir civilinės apsaugos priemonės turėtų būti gaminamos vietoje, trumpinamos turėtų būti ir maisto realizavimo grandinės ir čia net diletantai ( tai yra ne profesionalai) galėtų šį tą nuveikti.
Manau, kad reiktų skatinti statybų sektorių ir kuo daugiau naudoti vietinės gamybos medžiagas. Ypač svarbu kritiškai pažvelgti į daugiabučių namų renovavimo sritį. Pagalvokime, ar yra svarbu atlikinėti atskirų namų energetinio efektyvumo, o juo labiau renovavimo projektus, juk net trečios klasės mokinukui aišku, kad apsivilkus žieminę striukę bus šilčiau. Taigi, vienas kitas daugiabutis gal ir bus nepasiekęs tų „energetinių parametrų“, bet pati namų renovacija netruks 50 metų! Belieka tik pradėti vietinę šiltinimo medžiagų gamybą, o valstybės dotacijas, skirtas renovacijai ir skirti tiems gamintojams. Pareiškus daugiabučiams norą renovuotis, jie gautų didžiumą medžiagų pusvelčiui, gal tada nereiktų ir gana sudėtingų kreditavimo sąlygų per vieną ar kitą banką.
Deja, mūsų energetikos sektorius juda nežinia kur. Net mažąsias saulės elektrines „Ignitis“ perima į savo glėbį. Aplamai, būsiu kritiškas – Ignitis akivaizdžiai tampa „Fiks-ničiu“ (atsiprašau už tokį naujadarą). Elektros kainos brangsta be jokio paaiškinimo, jungimasis prie Europos energetinės sistemos tik imituojamas (neįrenginėjami būtini energijos generavimo objektai), kažkodėl bendrovės pinigai plaukia į užsienį abejotinų objektų įsigijimui. Tuo tarpu akivaizdu, kad fiziškai atsijungus nuo rusiškos energetinės sistemos ir dėl Astravo būtų ramiau.
Alternatyviosios energetikos ir ciklinės ekonomikos sinergija Lietuvoje irgi turi nuostabias perspektyvas, bet su „Fiks-ničio“ strategijomis čia tikrai jau ne pakeliui.
Lietuvai reikia permainų, reikia idėjų, reikia naujo požiūrio į daug ką, tame tarpe taip pat ir į politikus, ar verslą. Juk negalima naudojantis KARANTINAIS siekti žmogaus teisių ribojimų, įstatymų ignoravimo, kaip deja, jau beveik nutiko Vengrijoje…