O problemos ir jų sprendimo būdai jau beldžiasi į duris – kai kam vis dar svajojant apie didžiojo tomahauko sistemą, artėja IAE uždarymo data.
Pabandykime panagrinėti bendros elektros rinkos įvedimo galimybę Baltijos šalyse ir net galimybę sukurti bendrą Baltijos ir Skandinavijos šalių rinką, kuri bus ypač svarbi po to, kai IAE užsidarys.
Lietuvoje ir Latvijoje yra įstatymai, jau dabar leidžiantys licencijuotiems tiekėjams prekiauti elektra. Licenciją turi Inter RAO UES, kuri prekiauja elektra tiek Lietuvoje (per tarpininkus), tiek Latvijoje. Deja Lietuvos teisiniai aktai, apibrėžiantys laisvą elektros rinką, turi per daug apribojimų. Estija rusiškos elektros neperka, jos vidaus generuojantieji šaltinai šiuo metu tenkina visus vidaus poreikius. Estijoje įstatymu įteisinta, kad laisva elektros energijos rinka bus leidžiama tik nuo 2013 m., tačiau kurti teisinę bazę bendrai elektros rinkai trukdymų nėra. Latvijoje, nepaisant pakankamai sudėtingų procedūrų ir ribojimų, atsirado viena nepriklausoma įmonė, atskirai prekiaujanti vėjo jėgainių gaminama elektra, kuri, nepaisant suteiktų valstybės dotacijų, stengiasi pardavinėti elektrą truputį žemesnėmis kainomis. Kadangi tai daugiausia vėjo pagaminta elektra, atsiranda būtinybė turėti bendrais principais visose šalyse veikiančią elektros rinką – tada, visiems vėjininkams susijungus, atsirastų pakankamai rimtas vidaus konkurentas, prekiaujantis elektra.
Prieš kelerius metus buvo atliktas eksperimentas, kada Baltijos šalyse visos jungtys su Rusija buvo atjungtos ir bandyta išsiversti tik su vidaus resursais ir sistemos reguliavimu. Deja, eksperimentas vyko tik dvi valandas, nes energijos (kuro) sunaudojimas elektros gamybai buvo pakankamai didelis (savikaina būtų apie 20–30 proc. didesnė už naudojamos rinkoje elektros energijos kainą). Be to, atsirado problemų dėl sistemos stabilumo. Iškilo klausimas dėl viso regiono elektros tinklų patikimos schemos kūrimo. Bet dėl nepakankamų perdavimo tinklų galios iškilo bendro Perdavimo sistemos operatoriaus (TSO), veikiančio, pavyzdžiui, pagal „Nord-Pool“ principus, svarba. Visų trijų šalių susitarimas dėl bendrai valdomo TSO būtų pirmas žingsnis į bendros elektros rinkos įvedimą.
Kitas etapas būtų derybos dėl generuojančių energiją, bei perduodančių ir skirstymo (vartojimo) tinklų visiško teisinio atskyrimo (kaip to norėtų ES). Estijoje valstybė perėmė visą energetinį ūkį, įvesdama (laikinai?!) vertikalų valstybinį valdymą (tai paskatinti galėjo ir „Leo LT“ įkūrimas), tačiau intensyviai veda plataus masto derybas su Suomijos TSO. Latvijoje galimai tos problemos sprendimas nebūtų apsunkintas (išskyrus diskusijas apie energetinio saugumo kainą), o Lietuvoje iš viso nekalbama šia tema – manoma, kad teoriškai galima įrodyti, kad mūsų energetikos sistema visiškai atitinka ES viziją. Bandant kurti bendrą Baltijos šalių elektros rinką ir ją artinant prie „Nord-Pool“ principų, labai svarbi yra Švedijos vyriausybės pozicija – kol nėra bendros elektros rinkos, tiesti energetines jungtis į Lietuvą ar Latviją jai ekonomiškai netikslinga.
Tačiau pagrindinė bendros rinkos problema – vienodi elektros kainos formavimo principai, kurie leistų stabiliai, nebijant dempingavimo, dirbti visų šalių elektrinėms.
Kalbant apie bendros rinkos kūrimą negalima nepaminėti, kad ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse jaučiama stipri privataus kapitalo įtaka. Labai svarbu turėti tikrus ir valdomus kontaktus tarp energetikų ir valstybinių struktūrų, verslo ir visuomenės palaikymą, diegiant skaidrias energetikos plėtros ir valdymo schemas. Tuo tarpu „Leo LT“, siekiantis tik pelno, tikrai yra ne pats geriausias partneris, derantis dėl bendros Baltijos šalių elektros energijos rinkos.
Pagrindiniai bendros Baltijos šalių elektros rinkos principai galėtų būtų šie:
– Bendra kainų reguliavimo politika, akivaizdžiai parodant kainos struktūroje gamybos ir transportavimo išlaidas bei kainos dalį, skirtą energetikos plėtrai ir tos dalies kaupimą atskiruose fonduose.
– Bendri reikalavimai išduodant licenciją prekiauti vieningoje elektros rinkoje, o gal net viena struktūra visoms šalims, kuri galėtų išduoti prekiavimo licencijas.
– Vieninga bendro perdavimo sistemos operatoriaus (TSO) sistema – bendra dispečerinė su pakankamai subalansuotomis teisėmis.
Pateikti principai visiškai apsaugotų šalių vidaus elektros gamintojus nuo dempinginių kainų, kurios trumpuoju laikotarpiu galėtų eliminuoti iš rinkos vietinius elektros gamintojus, be to, tai leistų lengviau derėtis su lenkais ir švedais dėl elektros jungčių naudojimo principų.
Suomių patirtis statant savo naująją AE rodo, kad po 8 metų ji vis dar nebaigta – realiai galima planuoti, kad tam prireiks dar 3–4 metų, taigi Lietuvos noras greitai pastatyti 2000–3400 MW AE vargu ar yra pamatuotas. Taigi, remdamiesi kitų šalių patirtimi, galime teigti, kad realiai naujoji AE Lietuvoje galėtų pradėti veikti apie 2023 m. (o per tą laiką jau ateina IV kartos rektoriai!).
Švedijos Vyriausybės 2009 m. vasario mėnesį paskelbtas pranešimas apie subalansuotą energerikos ir klimato kaitos politiką, kur, be kita ko, griežtai kalbama „kad tiesioginė ar netiesioginė vyriausybės parama atominės energetikos plėtroje negalima“, tai yra rinkos ir verslo sritis. Tai dar vienas signalas, kad Lietuvoje pasirinktas naujos atominės elektrinės statymo modelis nėra pats racionaliausias.
Taigi kitos alternatyvos nėra – bendra Baltijos šalių rinka, jungtys su švedais, lenkais ir per estus su suomiais, alternatyvioji (ypač vėjo ir bio) energetika, kogeneracinės jėgainės, Baltijos energetinis žiedas, vidinis sistemos reguliavimas, tolesnis integravimasis į ES sistemas. Tinkamai sureguliavus teisinę bazę galima būtų tikėtis ir smulkaus verso energetikos srityje renesanso.
Latviai informuoja, kad parengtas projektas statyti Ventspilio regione 200 MW elektros jėgainę, kuri naudos lenkišką akmens anglį (gabenamą laivais). Skaičiavimai rodo, kad tokia elektrinė apie 2 kartus ekonomiškesnė už elektrinę naudojančią dujas (!?).
Lietuva irgi turi gerą kozirį – Kruonio HAE, kurios išplėtimas iki projektinės galios turėtų būti patrauklus visiems kaimynams (įskaitant lenkus). Yra signalų, kad Kruonio kompleksą norima skubiai privatizuoti – tai neatitiktų nei Latvijos, nei Estijos interesų (ir Lietuvos taip pat). HAE reikia plėsti ir dėl vis labiau įsibėgėjančios vėjo jėgainių statybos. Jau parengta Klaipėdos jūros vėjo jėgainių parko studija. Estai informuoja, kad parengta studija dėl vėjo jėgainių parko statybos prie Talino. Taigi HAE nauda galėtų dar išaugti, žinoma, jeigu bus susitarta dėl Baltijos šalių bendros elektros energijos rinkos.
Bendra Baltijos šalių elektros energijos rinka – visų mūsų, ir verslo ir gyventojų, rūpestis. Viešumas šioje srityje turėtų būti pagrindinis garantas, kad ši rinka kuo skubiau taptų realybe.