Kalbant apie inžinierių Stasį Brundzą, negalima neužsiminti ir apie jūrinės elektros žūklės laboratoriją, kuriai šis nuostabus žmogus, deja jau velionis, atidavė gražiausius savo gyvenimo metus.
Klaipėdoje, į kurią likimas nubloškė ne tik mane, bet ir Stasį, kūrėsi galinga žvejybos pramonė. Žvejybinių laivų statykla, didžiulės laivų remonto įmonės, milžiniškas okeaninės žvejybos laivynas, žuvies apdorojimo fabrikai – tai tik nepilnas sąrašas Klaipėdoje įrengtų objektų skirtų jūros gėrybių įsisavinimui. Visa tai buvo daroma siekiant pamaitinti nuolatos išalkusią tarybinę liaudį. Buvo šventai tikima, kad pasaulio vandenynai neišsemiami.
1958 m. vaizdingame Kuršių Nerijos pusiasalyje – Kopgalyje įkuriama jūrinės elektros žūklės laboratorija. Likimas lėmė net 27 metus, iki 1985 metų, būti jos moksliniu vadovu. Pagal veiklos turinį ir mastus laboratorija tapo problemine. Mokslinio kolektyvo tikslas, buvo ištirti galimybę, panaudojant fizikinius (akustinius, šviesos, elektros) laukus, kurti naujas žuvų paieškos, stebėjimo ir žvejybos priemones bei metodus. Laboratorijos pagrindą sudarė inžinieriai, ichtiologai ir biofizikai. Aprūpinus pačią laboratoriją ir eksperimentinius laivus specialia įranga, šie mokslininkai įgijo galimybę pravedant eksperimentus, naudotis ne tik krante įrengtais – akvariumais, baseinais, bet ir unikalia metrologine žuvų elgesio stebėjimo technika (batiskafai, akvaplanai echolotai, echolokatoriai), sumontuota eksperimentiniuose žvejybiniuose laivuose.
Tai buvo vienintelė tokio tipo mokslo įstaiga sovietų sąjungoje. Kūrybiniais partneriais buvo Kauno politechnikos instituto KPI (dabar KTU) bei Vilniaus ekologijos instituto mokslininkai. Sąjunginė žuvies ūkio ministerija tikėjosi sėkmės ir rėmė laboratorijos veiklą. Apie tai kaip sekėsi visą tai vykdyti galima sužinoti perskaičius mano prisiminimus surašytus Kovo 11-osios Klaipėdos klubo internetinėje svetainėje www.kovo11.lt
Laboratorijoje dirbo bei bendradarbiavo su ja nemažai gabių aukštos kvalifikacijos specialistų. Jie ir sudarė laboratorijos kūrybinio kolektyvo branduolį. Šiam branduoliui neabejotinai priskirtinas ir Stasys. Problemos, kurias sprendė laboratorija, buvo kompleksinės. Jų sprendimas priklausė nuo atskirų projektų realizavimo sėkmės. Vienas tokių projektų gavo simbolinį „Kastyčio“ pavadinimą. Nuo šio projekto sėkmės priklausė ir pačios elektrifikuoto tralo problemos likimas. Prie „Kastyčio“ įrangos sukūrimo esmingai prisidėjo inžinierius Stasys Brundza. Jis ne tik projektavo, montavo ir išbandė visą „Kastytis – 1“ įrangą laboratorijoje, bet ir paruošė ją planuojamai trijų laivų ekspedicijai į Karibų jūrą. Šioje ekspedicijoje turėjo būti išbandytas elektrifikuotas pelaginis tralas, vizualiai stebint žuvies elgesį jame. Šiame reise buvo numatoma patikslinti „Kastytis-1“ parametrus, planuojant jo pridavimą valstybinei komisijai.
„Kastytis-1“, tai elektros srovės konverteris, kuris aukštos įtampos kabeliu į tralą perduodamą nuolatinę elektros srovę, jau pačiame trale pakeičia į didelės smūginės galios impulsų seką, reikalingą žuvų elektronarkozei numatytoje tralo vietoje pasiekti. Principas panašus į tai, kas šiandien daroma tarp Lietuvos ir Švedijos elektros energetinių sistemų, tik mastelis ir paskirtis skiriasi. Švedai savo elektrą aukštos įtampos kabeliu, paklotu Baltijos jūros dugnu, transportuos į Lietuvą, o čia Klaipėdoje ant kranto planuojamas konverteris nuolatine srove perduotą švedišką elektrą keis į BRELL standartų elektrą ir pateiks ją mūsų vartotojui. Pastebėkime, kad tai buvo pirmasis tokios paskirties elektros srovės konverteris ir jis buvo sukurtas lietuvių inžinierių, tame tarpe ir Stasio protu ir rankomis.
1974 m. žiemą išvyksta trijų laivų ekspedicija į Karibų jūrą, Meksikos įlanką, elektrifikuoto tralo ir sistemos „ Kastytis-1“ bandymams. Kaip vadovas į ekspediciją išvykstu ir aš. Tiesa, ne be pikantiškų nuotykių. Apie juos ir ekspedicijos rezultatus galima paskaityti aukščiau paminėtuose mano prisiminimuose. Kartu vyksta ir Stasys Brundza. Abu įsikuriame ekspedicijos flagmane: didžiajame žvejybos traleryje „Kozerog“. Jame buvo sumontuota kabelinė gervė, sistemos „Kastytis – 1“ maitinimo šaltiniai bei visa kita su tralavimu susieta įranga. Aš buvau atsakingas už elektrifikuoto tralo bandymų sėkmę, o Stasys už sistemos „Kastytis“ funkcionavimą. Jis tralavimo metu reguliavo „Kastyčio“ parametrus, stengdamasis neviršyti nustatytų normų. Stasio pedantiškas principingumas buvo būtinas, nors kartais dėl to ir susiginčydavome. Norėdamas efektyvesnio elektrotralo darbo aš kartais reikalaudavau didinti tiristorių impulsų galią viršijant gamyklos nustatytas normas, o Stasys tam prieštaraudavo. Visumoje reisas buvo sėkmingas. Surinkom pakankamai medžiagos „Kastytis-1“ tobulinimui. Kiek vėliau, jau patobulinta „Kastyčio“ sistema buvo sėkmingai priduota valstybinei komisijai.
Su Stasiu susitikdavome ir baigę savo aktyviąją veiklą. Aš susidomėjau politika, o Stasys Brundza darbavosi laboratorijoje. Būdingas buvo ir mūsų paskutinis susitikimas. Dieną prieš jo kelionę į Kauną jis lankėsi pas mane namuose. Buvau jam padovanojęs savo knygą „Žmogus ir Kūrėjas“, kuri visai neseniai buvo pasirodžiusi. Aptarinėjom. Pasirodė, kad esame bendraminčiai ne tik politikoje ar technikoje, bet ir tikėjimo bei religijos klausimuose. Jis buvo knygos pabaigos nepaskaitęs ir tikėjosi baigti skaityti kelionės į Kauną metu.
Viešėdamas pas mane Stasys pastebėjo mano įsirengtą elektrinį keltuvą, kuriuo pasikeldavau krovinius (iki 120 kg.) į savo balkoną. Mat turėjau kelio sąnario traumą, o tuo pačiu judėjimo ir svorio nešiojimo problemų. Stasys pasisiūlė suprojektuoti ir įrengti nuotolinį keltuvo valdymą. Tai man senam žmogui būtų didelis palengvinimas. Tai liudijo Stasio gerumą bei atijautą savo senam bičiuliui – kolegai.
Deja, kelionė į Kauną šį kartą Stasiui buvo lemtinga. Stasio nebeliko (širdies smūgis). Bet liko jo darbai. Ne tik čia suminėti, o jų sąrašas būtų gana nemažas, besikonkuruojantis su Jurgio Balčiūno, Kazio Pabedinsko, Antano Trakio ir kitų žymių laboratorijos elektros inžinierių darbais.
Autorius yra Kovo 11-sios nepriklausomybės akto signataras