Išvažiuojant iš sostinės matosi daug sporto aikštelių, pilna jaunimo. Tolstant, jau matosi teniso, skvošo aikštelės, dar toliau žirgų maniežai ar net golfo laukai. Visur puikiai ir saugiai įrengti dviračių takai, juose rieda daug dviratininkų… Deja tai ne Vilnius, tai kelionės automobiliu iš Stokholmo akimirka – vasarą, po eilinės
darbo dienos.
O Vilniuje visi džiaugiasi ką tik praėjusiu architektų konkursu, kur „Žalgirio“ stadiono vietoje, jį nugriovus ir pristačius viešbučių ir gyvenamųjų namų, likęs sklypelis bus paverstas kažkokiu kalvelių koridoriumi, sujungsiančiu naująjį kvartalą su Vilniaus senamiesčiu. Neturiu jokių pretenzijų architektams. Gal ten ir labai profesionaliai bus atlikti darbai, tačiau visa tai iš esmės dar vieno stadiono pakasynos! Tai tikri „kolektyviniai“ darbai, kuriais iškilūs verslininkai net giriasi, arba teigia – nieko asmeniško, tai tik verslas. Be rezultatų, ko gero, liko ir tyrimai „įsisavinant“ lėšas Lietuvos amžiaus statyboje – Vilniaus stadione. Kyla įtarimai, kad ir čia vyravo „kolektyviniai“ interesai (norai) nieko nerasti.
Jau antri metai, kai prasidėjo Gedimino kalno erozija, paviršinių sluoksnių slinktys, bet niekas beveik nieko nedarė, kol neišsiderėjo milžiniškų sumų. Nesusiprasta net patikrinti lietaus nuotekų sistemos būklės. Ir nesvarbu, kad dar nėra net elementaraus darbų vykdymo projekto ar bent plano. Nesvarbu kas vykdys darbus. Svarbu, kad būtų daug pinigų. O jei koks bokštas būtų nugriuvęs – oho, kiek būtų nubyrėję pinigėlių (gal to ir buvo laukiama?). Galima įtarti, kad ir čia „kolektyviniai“ reikalai. O kąsnelis visiškai neblogas – 3 mln. eurų dar šiemet ir 5 mln. kitais metais. Palyginkime, Vilniaus gatvės Vilniuje rekonstrukcija kainavo apie 1,2 mln. eurų, Bernardinų sodo sutvarkymas apie 6 mln. eurų. Duokdie, kad įsisavinus tuos žadėtus 8 mln. eurų Gedimino kalnas stovės amžinai.
Vis tik norisi palyginti Vilniaus gatvės remontą su numatytais „lėšų įsisavinimais“ Gedimino kalne. Gatvės ilgis apie 450 metrų, plotis apie 10 metrų ir tai daug rankų darbo reikalaujantys, tai yra labai brangūs darbai. Taigi, už pažadėtas kalno sutvarkymui lėšas būtų galima įrengti apie 3 km panašios gatvės, arba beveik visą kalną apdengti skaldytų akmenų grindiniu. Lyginti kiek pinigų buvo išleista Bernardinų sodo atnaujinimui neverta, nes „žvyrkelių“ įrengimas aiškiai surijo per daug pinigėlių, nekalbant jau apie draudimus parke važinėti dviračiais.
Ir dar apie Vilniaus gatvę. Mūsų architektai ar projektuotojai, užuot įrenginėję dviračių takus (kuriais galėtų važiuoti ir riedžiais, ar riedučiais), minėtus takus tiesiog piešia, o minėtoje Vilniaus gatvėje – piešė piešė, kol atsirėmė į lauko kavinės staliukus… Kita vertus, įrengti padorius dviračių takus kainuoja pigiau, lyginant su tašytų akmenų grindiniu. Yra ir kitų pavyzdžių – pavyzdžiui, Bokšto gatve, puikiai atremontuota savivaldybės lėšomis, norima uždrausti automobilių eismą – būk tai, to paprašė būsimo prestižinio naujai statomo kvartalo gyventojai. Tai reikėjo bent įrengti dviračių taką. O gal ir ten bus lauko kavinės?
Kodėl aš čia bandau sugretinti lyg ir nesulyginamus dalykus? Kaip jau minėjau, tai daugiausia kolektyvinių sprendimų rezultatai, o pasekmės akivaizdžios – nepasitikėjimas mūsų valstybės aparatu, partijomis, savivaldybėmis. O kas nutiks, kai tose pačiose savivaldybėse pradėsime rinkti tik „visuomeninių“ judėjimų (dažniausiai suburtų nutraukusių ryšius su savo partijomis merų iniciatyva) atstovus? Juk tai vien norai būti nuo nieko nepriklausomais, nes partijos vis dar turi šiokių tokių moralinių svertų tvardyti savo narius. Manau, kad prasidės nevaldomas procesas ir emigracija iš regionų tik didės, nes savivaldybėse bus sprendžiami tik „savųjų“ judėjimų interesai.
Visgi, ieškokime pozityvo. Akivaizdu, kad reikia gelbėti Gedimino kalną, akivaizdu ir kad reikia gerų viešbučių, konferencijų salių atvykstantiems užsieniečiams, turistams ar verslininkams, tačiau, griaunant stadionus ir visus „varant“ pramogauti tik į barus, mes pamištame savus piliečius, ypač kai jiems vis dar siūlomi tikrai nepadorūs atlyginimai tiek valstybinėse, tiek ir verslo įmonėse ir į minėtus barus net nėra už ką eiti. Tuo tarpu iždo pinigai liejasi plačiai. Tai gal pradėkime mes, eiliniai piliečiai, juos skaičiuoti, elementariai palyginant su jau atliktų darbų sąmatomis – tuomet ir paaiškės tų, taip vadinamų „kolektyvinių“ (nebaudžiamų) sprendimų mastas. Galop, būtų visai malonu, skaitant Vikipedijoje apie iškilų Lietuvos verslininką, sužinoti, kad jis buvo tas, kuris nugriovė Žalgirio stadioną Vilniuje ir taip uždirbo XX pinigėlių! O štai kitas verslininkas išleido YY pinigų ir įrengė tris sporto aikštynus. Ir taip toliau…