Kategorija: Paraštės

Kalbant apie inžinierių Stasį Brundzą, negalima neužsiminti ir apie jūrinės elektros žūklės laboratoriją, kuriai šis nuostabus žmogus, deja jau velionis, atidavė gražiausius savo gyvenimo metus.

Klaipėdoje, į kurią likimas nubloškė ne tik mane, bet ir Stasį, kūrėsi galinga žvejybos pramonė. Žvejybinių laivų statykla, didžiulės laivų remonto įmonės, milžiniškas okeaninės žvejybos laivynas, žuvies apdorojimo fabrikai – tai tik nepilnas sąrašas Klaipėdoje įrengtų objektų skirtų jūros gėrybių įsisavinimui. Visa tai buvo daroma siekiant pamaitinti nuolatos išalkusią tarybinę liaudį. Buvo šventai tikima, kad pasaulio vandenynai neišsemiami. Toliau skaityti „Prisiminimai apie inžinierių Stasį Brundzą”

Ir visuomenėje, ir teisinių institucijų vadovų tarpe įsivyravo nuomonė, kad viskas, kas yra padaryta pagal įstatymą  ir yra teisėta. Lietuva yra teisinė valstybė! Dar priduriama, kad pagal įstatymą „galima“ aiškiai nepagrįstai praturtėti, iššvaistyti gėrybes, pažeisti žmogaus teises,  pažeisti asmens neliečiamybę ar pareigūno imunitetą. O kritikuojantieji tokias įstatymu paremtas antivisuomenines veikas – jau apšaukiami valstybės pamatų griovimu, mat, jų nuomone, dar senovėje buvo žinoma, kad Justitia est fundamentum regnorum (iš lotynų kalbos – Teisingumas yra valstybės pagrindas). Toliau skaityti „Justicija”

Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. birželio 3 d. patvirtino Valstybinę šeimos politikos koncepciją, kurioje atskleidė išskirtinę šeimos vertę asmens ir visuomenės gyvenime. Koncepcijos 1.4 punkte nurodyta, kad (cituoju) „šeima – esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti“… (citatos pabaiga). Tai – visais aspektais nepriekaištinga tradicinės šeimos definicija.

Tačiau grupė Seimo narių, atstovaujama Juliaus Sabatausko ir Algirdo Syso kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydama ištirti, ar Koncepcijos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. O savo abejones pagrindė teigimu, kad Koncepcija akivaizdžiai diskriminuoja tas šeimas, kuriose vyras ir moteris gyvena nesusituokę. Be to, šeima nebūtinai yra moters ir vyro, turinčių vaikų, santuoka. Toliau skaityti „RESPONSA PRUDENTIUM”

Pagal Konstitucinio Teismo dar 1998 m. suformuotas išvadas apie Vyriausybės, kaip Seimo patvirtintos institucijos ir Prezidento tarpusavio santykius, Prezidentė negali skirti ir atleisti ministrų, o nurodyta įsakmiai – Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus (Konstitucijos 84 str. yra imperatyvus). Konstitucijoje taip pat visur akcentuojama, kas turi pasirinkimo teisę. Tokia teisė garantuojama Ministrui Pirmininkui, nes tai jis sprendžia apie savo komandą, arba Seimui, pvz. skiriant Ministrą Pirmininką, atleidžiant Ministrą Pirmininką ir t.t. (Konstitucijos 84 str.4 p.,5 p.) Net tada, kada visa Vyriausybė (ministrų dauguma) atsistatydina – pagal mūsų Konstituciją Prezidentei nesuteikiama pasirinkimo teisė – ji tik priima atsistatydinimą (Konstitucijos 84 str. 7 p.), o kitokių dalykų Prezidentė daryti negali.

Tokiu savo žingsniu Prezidentė šiandien iš esmės pareiškė nepasitikėjimą Ministru Pirmininku Andriumi Kubiliumi. Niekaip kitaip, teisės prasme, šio sprendimo nepavadinsi, taigi belieka perklausti, ar tai paielgta sąmoningai, ar tik pasitikint savo patarėjais. Esant tokiai situacijai Ministras Pirmininkas tiesiog privalo atsistatydinti, o Prezidentė svarstant šį klausimą privalo atsiklausti Seimo, nes tik su Seimo pritarimu ji gali tą padaryti. Kitas kelias – konservatoriai atšaukia visus savo ministrus. Dar vienas variantas – atsistatydina ministrų dauguma, taigi Vyriausybė. Neatlikus tokių veiksmų, o Prezidentei nesutinkant su Konstitucijos imperatyvais – teisės prasme bent jau Vyriausybė dirbtų  kaip NELEGITIMI institucija. Po to visai nesunku suformuoti kitą Vyriausybę, kuri ir baigtų tai, ką pradėjo ši vyriausybė, o kitai vyriausybei juk gali vadovauti tas pats Ministras Pirmininkas.

Kaip asmuo, kartu su kitais betarpiškai rašęs Lietuvos Konstitucijos tekstą, siūlau elgtis pagal Konstitucinę logiką, priešingu atveju tiek teisiniai Seimo ar Vyriausybės  sprendimai, tiek pačios Prezidentės sprendimai bent jau duos pagrindo įrodinėti, kad Ji pažeidė Konstituciją, o pati Vyriausybė jau dirba nelegitimiai.

Kita vertus, gal pats R.Palaitis, pamatęs į kokią padėtį leidosi įstumiamas, atsistatydintų. Seimo pirmininkės I. Degutienės siūlymas skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus yra galimas, bet jis neišsprendžia p. R.Palaičio ir Prezidentės sukeltos krizės, o taip pat dar kartą duotų pagrindo sukurti precendentą, kada Prezidentas gali skelbti de facto naujus rinkimus. Tai ir nesolidu ir pavojinga.

Nuo šių metų kovo 11-osios dienos pradėsime dvidešimt trečiuosius nepriklausomos valstybės gyvavimo metus, o tai jau daugiau nei gyvavo 1918 m. vasario 16 d. atkurta Lietuvos Respublika.

Įtvirtinę nepriklausomą Lietuvą Europos Sąjungoje ir pasaulyje, gavę per tuos metus milžinišką moralinę ir piniginę paramą šiandien apie daugelį bėdų jau turėtume kalbėti tik kaip apie savo pačių asmeninius trūkumus. Štai valstybę ėdanti korupcija. Kodėl Lietuvoje taip ilgai užtruko miškų grąžinimas ar žemės reforma? Dėl didžiulio savanaudiškumo pradedant nuo žemės perkėlimų, visokių „detaliųjų“ planų, įtakingo ir labai godaus žemėtvarkininkų klano susikūrimo. Kaip teisininkas galiu tvirtinti, kad nukentėjo tie, kurie buvo ir yra nesavanaudžiai, kuriems net į galvą neatėjo už savo teisių į nuosavybę atkūrimą duoti kyšį. Lietuvos gyvenime, deja, yra taip: nedavei, todėl ir neturi. Kodėl toks klanas neatsiradopas mūsų kaimynus? O juk tais ar panašiais valdininkais dirba mūsų kaimynas, pažįstamas, žiūrėk – net giminaitis. Ar garsiai, kitiems girdint, paklausėme, iš kur tu turi tą žemę prie pat jūros, kai nei tu, nei tavo tėvai jos ten neturėjo? Toliau skaityti „Kur prasideda pilietiškumas”

Neseniai viso pasaulio tautų akivaizdoje Lietuva buvo viešai pamokyta, kad sutartyse nebūtina rašyti jog nedera spjaudyti į bendrą katilą, kad sutartyse nebūtina rašyti jog važiuojant NATO traukiniu būtina pagal pasirinktą klasę mokėti už bilietą, o nebandyti važiuoti jyg kokie „zuikiai“ ant „traukinio stogo“. Beje minėtoje organizacijoje savo skiriamais pinigais gynybai jau tapome tikrais nieko nemokančiais zuikiais. O dabar Lietuvoje pradėtas išpūstas puolimas ir prieš neva nereikalingas Krašto apsaugos ministerijos išlaidas reprezentacijai. Gal yra kokia nors kita žinyba, kurioje taip dažnai privalomai lankosi inspektoriai tam, kad viską patikrintų, patartų ar pabartų? Toliau skaityti „Reprezentacijos ir išlaidavimai”

Suprantama, kad pagal Konstituciją – svarbiausias vaidmuo tenka Seimui. Teisminė valdžia dirba tik remdamasi įstatymais ir teisės aktais. Su jiems procesine prasme pavaldžiomis institucijomis  teisminė valdžia turi prievartos galią, tai yra įgaliojimus prievarta užtikrinti jos priimtus sprendimus. Kas yra teismai, kurie sudaro teisminę valdžią, nurodo Konstitucijos 111 straipsnis, kuriame skelbiama: „Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Gali būti specializuoti teismai administracinėms, darbo, šeimoms byloms nagrinėti“. Kaip matome – čia Konstitucinio teismo nėra, taigi jis nėra teisminės valdžios dalis, nors to labai siekia konstitucinės teisės teoretikai. Kad Konstitucinis teismas nesikėsintų perimti ne tik teismų, bet ir įstatymų leidžiamosios valdžios galių, prisimenu, mes Konstitucijos projekto ruošėjai, po ilgų konsultacijų ir ginčų Konstitucijos 104 straipsnyje įrašėme: „Konstitucinio teismo teisėjai, eidami savo pareigas yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija“. Pabrėžiu, tik Lietuvos Respublikos Konstitucija. Nuo tada, kai Konstitucinio teimso teisėjai patys nusprendė vadovautis ir doktrinomis, kitų šalių konstitucinių teismų patirtimi, mokslininkų – teoretikų samprotavimais ir net priėmė doktriną, kad jų sprendimai aiškinant Konstituciją yra Konstitucijos dalis – Konstitucinis teismas prieštaravo minėtam Konstitucijos straipsniui ir pagal Konstitucijos 7 straipsnį toks sprendimas yra negaliojantis, kaip negalioja ir įstatymai, kuriuos tas pats Konstitucinis teismas savo kompetencijos ribose nustatė prieštaraujančius Konstitucijai. Praktikoje niekas tokių įstatymų negali vykdyti, o tuo tarpu Seimas savo Statute yra įsipareigojęs klausyti Konstitucinio Teismo nurodymų. Beje, teisine prasme ir Konstitucijos aiškinimo teisė, pagal mūsų Konstituciją nėra suteikta Konstituciniam Teismui. Jis aiškina tik teisės akto atitikimo Konstitucijai peripetijas, o tai nėra vienas ir tas pats. Visa tai aptariau tik todėl, kad galėtume išsiaiškinti, kas Lietuvoje yra jurisdikcijos dalyviai ir kurie iš jų nedirba savo darbo. Tikiu, kad teisininkai ir politikai, anksčiau ar vėliau išspręs šią jau giliai išsišaknijusią, valstybės pamatus po truputį judinančią problemą. Toliau skaityti „Pasisakymas 2011 m. spalio 12 d. dispute Rytų Lietuvos kultūriniais klausimais”

Kodėl reikia šiandien apie tai kalbėti? Visų pirma todėl, kad visos Lietuvos valdžios pilna apimtimi nevykdo Konstitucijos joms pavestos valstybės jurisdikcijos, nors pati valdžia apriboti savo galias negali. O kai neveikia valstybės jurisdikcija – veikti pradeda kiti. Po mūsų valstybės teritoriją  jodinėja „Armijos krajovos“ uniformomis pasirėdę kitos valstybės piliečiai. Dokumentais įrodyta ir pačių „Armijos krajovos“ dalyvių prisiminimuose aprašyta, kad Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje šie dariniai kariavo vokiečių ginklais prieš tų šalių žmones, ruošdami dirvą pokariniam Lenkijos įsitvirtinimui. Kada tokiai „Armijai krajovai“ teko trauktis iš Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos – dėl koloboravimo su vokiečiais iškildavo rimtų kliūčių susijungti su tikrai patriotiniais „Armijos krajovos“ Lenkijoje daliniais. Visa tai irgi dokumentuota. Taigi „Armijos krajovos“ Lietuvoje žygių minėjimai ar kitokie renginiai šiandien akivaizdžiai kelia tautinę nesantaiką ir todėl turėtų būti vertintini kaip nusikalstama veika. Ar iškėlė mūsų „nepriklausoma“ prokuratūra bent vieną bylą tiems, kurie oficialiai davė leidimus tokiems „Armijos krajovos“ Lietuvoje renginiams? Deja, ko gero iškėlė tiems, kurie prieš tokius renginius protestavo. Jeigu taip yra iš tikrųjų, visiškai pagrįstai klausiame, kada prokuratūra kels bylas tiems prokurorams, kurie iškėlė tokias bylas? Juk tai –  labai rimta. Toliau skaityti „Politinės varžybos ar netvarka?”

Ponia Pirmininke, ponas Premjere,

Neseniai Vilniuje stebėjau, kaip tautinės bendrijos atstovė – gidė aiškino ekskursantams, kad Vilnius niekada iki 1939 metų negirdėjo lietuvių kalbos ir ją išgirdo tik 1939 metais, Lietuvai kartu su Rusija okupavus Vilnių, kad lietuvių raštija atsirado tik 1904 metais Rusijos carui patvirtinus lotynišką raidyną. Su tokia interpretacija negalėjau sutikti ir teko įsikišti…

Šią vasarą žinomas Rusijos advokatas Palangos oro uoste atkreipė mano dėmesį į reklaminį stendą tik rusų kalba, kviečiantį pirkti nekilnojamą turtą Palangoje, ir klausė, kodėl mes iki šiol suteikiame rusų kalbai lyg ir antrosios kalbos statusą arba išimtinai pataikaujame ja kalbantiems, nors šiandien retas išsilavinęs rusas nemoka anglų kalbos, labai dažnai kalba ir prancūzų, ispanų, rečiau – vokiečių kalbomis, o jaunimas šiomis Europos kalbomis iš vis susišneka laisvai. Jis užsiminė, kad jeigu  kas nors pabandytų analogišką skelbimą pakabinti Maskvos oro uoste vien lietuvių ar anglų kalbomis,tai sumanytojams ir vadovybei visa tai blogai baigtųsi. Pastebėjo, kad Palangos oro uostas Rusijai tikrai gali būti įdomus ne tik civiliniu požiūriu, bet ir kaip artimiausias nuo Kaliningrado ir jūros oro uostas, galintis priimti didžiulius karinius transportus. „Gal siūlydami tik rusams supirkti Palangą, jūs siūlote ir ruošiate oro uostą privatizacijai, kur Rusija vienaip ar kitaip pasistengs dalyvauti?“,- provokuojančiai klausė advokatas.  Supratau, kad jis žino, ką kalba.

Prisimenu daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų Lietuvos valstybės ir teisės istorijos paskaitoje prof. K. Jablonskio žodžius, jog panslavizmas Lietuvoje visada reiškėsi lietuvių kalbos ir kultūros neigimu bei niekinimu, nekilnojamojo turto užvaldymu, o polonizacija ir rusifikacija, lyg vienos poros batai, visada žengė kartu. Tenka pripažinti, kad ir šiandien minėti procesai nesustoję. Štai Lietuva (per Kultūros ministerijos vykdomą politiką) pasaulyje jau garsėja, kaip komunistinių idėjų ir KPSS CK nurodymų pagrindu atsiradusio paveldo šlovintoja bei saugotoja. O tuose KPSS CK nurodymuose randame, kad „šalia nacionalinės kalbos visuomet turi būti užrašas ir rusų kalba, kad rusų kalba turi vaikams tapti antrąja gimtąja kalba“. Taip, kaip tai yra pvz. Palangos gintaro muziejuje ir šiandien. Tik bendrieji užrašai – anglų kalba, o kur lankytojams smalsu- tik lietuvių ir rusų kalba.

Kreipiuosi tiesiai į Jus, nes jau anksčiau kelis kartus buvau atkreipęs dėmesį į rusinimą ir lietuvių kalbos menkinimą Susisiekimo ministerijos įmonėse, bet atsakymai buvo tokie, lyg jie būtų derinti su kitų šalių ambasadoriais. Negi ir šį kartą niekas nepasikeis, niekas nebus sudrausmintas ir viskas liks, kaip buvę ? Pridedu nuotraukas savo žodžiams pagrįsti.

Palanga,
2011 m. rugpjūčio 8 d.

Autorius yra Nepriklausomybės Akto signataras.

Šiandien baigusių hibridinius istorijos – politologijos mokslus žmonių tarpe pasidarė madinga peikti ir niekinti lietuvybės žadintojus, kaltinant juos tuo, kad 1918 m. buvo sukurta tautinė, o ne kitokia Lietuvos valstybė, arba tuo, kad jos prezidentas buvo autokratas, visiškai nesukant sau galvos, ar tuo metu objektyviai buvo kokių nors alternatyvų? Tuo metu atsirado visuotinai pripažintas tarptautinis teisinis pagrindas – Tautų apsisprendimo teisė ir tik tas žemės gabalas, kuriame buvo aiškus etnosas ir galėjo po pirmojo pasaulinio karo sukurti (atkurti) valstybę. Ne koks nors tautų konglomeratas, o Tauta, kaip žmonių bendrija, kalbanti viena kalba, turinti bendrą istoriją, gyvenanti apibrėžtoje teritorijoje, kurioje vyrauja bendri papročiai, bendra raštija, kultūra ir t. t. tada buvo pripažinta valstybės kūrimo pagrindu. Taigi, be fundamentalaus lietuviško etnoso suformavimo ir to fakto pripažinimo tarptautiniu lygiu, Lietuvos valstybė tuo metu kitokiu būdu negalėjo būti nei atkurta, nei sukurta. Tai ne bendrosios istorijos ar politologijos, o valstybinės teisės istorijos dalykas, todėl minėti kritikai, tyčia ar per neišmanymą, kritikuoja ne ką nors kitką, o pačios Lietuvos Respublikos sukūrimą 1918 metų vasario 16 dieną. Tai žinoma jokia naujiena, nes tai tik lietuviškai išsakoma anų laikų, kada vyko teritoriniai ginčai, lenkiškoji pozicija ir argumentai.  Toliau skaityti „Ir vėl „post factum“ politika ?”