Kalbant apie kritinį mąstymą visų pirma svarbu aiškiai apibrėžti žodžių „kritika, kritinis“ ir „mąstymas“ esmę. Tą gerai suprato ir žymiausi filosofai, bet tik vienam, lietuvių kilmės vokiečių filosofui Imanueliui Kantui (1724-1804) pavyko tapti pasaulinio mąsto istorine asmenybe dėl to, ką jis apie žmogaus mąstymą, žmogaus proto galimybes parašė veikale „Grynojo proto kritika“. Kadangi kritika turi remtis tam tikrais dėsniais, o mąstymas yra žmogaus smegenų proceso produktas kuriant reiškinių sąvokas, todėl ir pažinimo procesas, pagal I. Kantą, vyksta žmogui sugebant kurti sąvokas remiantis žiniomis ar patyrimu, t.y. gebėjimas gyvenime pasinaudoti tomis žiniomis ar patyrimu, ką jis vadina intelektu, o protas tai vienų teiginių išvedimas iš kitų arba jų paneigimas, pagrįstas pastoviais loginiais dėsniais. Mąstymas yra tikrovės pažinimo procesas pasiremiant intelektu ir protu. Tokiame pažinimo procese galimi ir prieštaravimai (antinomijos), kada vienodai galima įrodyti ir tezę, ir antitezę, kas ir sudaro kritikos teorinį pagrindą ir esmę. Visuotinai pripažinta, kad būtent I. Kantui tenka nuopelnas atskleidus pažinimo prieštaringumą ir tuo pačiu kritinio mąstymo būtinumą visuose pažinimo procesuose.
Šiandien kalbėdami apie tai, kad tas ar kitas žmogus yra protingas, o štai tas – nelabai, mes iš tikrųjų kalbame apie tai, kiek žinių ar gyvenimo patyrimo žmogus turi sukaupęs ir ar gera jo atmintis, t.y. koks jo intelekto lygis bei kaip visa tai išvedant vienas sąvokas iš kitų pagal tam tikrus pastovius loginius dėsnius, t. y. protaujant, moka tai pritaikyti, t.y. išmąstyti sprendžiant iškilusius klausimus ar problemas ir priimti sprendimus. O tam, kad tokie sprendimai būtų priimti, protingas žmogus jau žino, kad nepatikrinus faktų jis privalo svarstyti nuomonę, su kuria nesutinka, kad privalo svarstyti visus faktus, o juos apsvarsčius galimas ne vienas, o keli teisingi sprendimai, ir pagaliau, kada reikia priimti vieną sprendimą – tenka viską kritiškai įvertinti ir pasiūlyti logiškai pagrįstą išeitį, kas ir taps kritiško mąstymo produktu. Iš to seka, kad protingu galime laikyti tik tokį žmogų, kuris sugeba kritiškai mąstyti.
Tad norėdami patys būti protingi ir kitus skatindami tokiais būti, turime visų pirma skatinti mokytis, kaupti žinias ir jas taikyti sprendžiant iškilusias problemas. Kiekvienos tokios problemos išsprendimas, nesvarbu, geras jis buvo, ar ne – sudaro gyvenimiškos patirties dalį, t.y. pakelia intelekto lygį. Mes čia nenagrinėjame bandymų įvairiais būdais pasverti žmogaus intelektą jau vien todėl, kad mūsų nagrinėjamo kritinio mąstymo esmė sako, jog nėra ir vargu ar gali būti visuotinai pripažintos konkretaus žmogaus intelektui nustatyti taisyklės. Tradiciniai IQ testai gali turėti naudos tik nustatant žmogaus savybes, kurios reikalingos dirbant konkretų darbą, bet ne jo protingumo, t.y. gebėjimo kritiškai mąstyti lygį.
Kadangi protingumas neatsiejamas nuo visokiais būdais, tame tarpe ir gyvenimiška patirtimi sukauptų žinių, o intelektas nuo gebėjimo tomis žiniomis tinkamai naudotis kritiškai mąstant, dažnai mes net nepagalvojame, kad žmonijos ilgaamžė patirtis, nesuradusi protingumo svarstyklių, vis tik surado labai apčiuopiamus matus nustatyti, ar žmogus gali kritiškai mąstyti, ar dar (jau) ne. Tai amžiaus, mokslo, darbo cenzai. Štai pvz. nustatyta, kad būti šalies prezidentu gali tik sulaukęs 40 ar 45 metų. Apriori , t.y. net neapsvarsčius ar nepateikus kokių nors testų, manoma, kad tik sulaukus tokio amžiaus žmogus bus sukaupęs pakankamai žinių ir patirties, kad galėtų kritiškai mąstant priimti valstybei svarbius sprendimus.
Manoma, kad žmogus savarankiškus sprendimus gali priimti tik sulaukęs 16 metų ir tai ne visada. Tai susiję ne su kuo nors kitu, o su gebėjimu kritiškai mąstyti. Vedybinis amžius – irgi tas pats. Kadangi mąstymas yra tik individualus, tad ir kritinis mąstymas galimas tik be jokios pašalinės įtakos, t.y. laisvas. Kitaip jis nebus kritinis. Dėl tos pat priežasties žmogaus atlikti veiksmai, kurių jis negalėjo kritiškai mąstydamas vertinti, laikomi atlikti be jo valios, o jeigu tie veiksmai yra kriminalizuoti – nesugebėjimas kritiškai mąstyti juos įvertinant, tokį žmogų daro nepakaltinamu. Yra daug specialybių, kuriose mokėti kritiškai mąstyti yra būtina sąlyga dirbti tą darbą. Visų pirma būtina mokėti kritiškai mąstyti žmonėms, kurie priima sprendimus, liečiančius kitus žmones. Mokėti kritiškai mąstyti privalo visi tie, kurie patarimais ar išvadomis įtakoja tokių sprendimų priėmimą, vis tik galutinį žodį tarti paliekant sprendimų priėmėjui. Pavyzdžių čia gali būti begalės.
Kita labai svarbi kritinio mąstymo sąlyga – laisvas ir nevienapusiškas informacijos gavimas. Šiandien kalbame apie informacinius karus, kas yra ne kas nors kitas, kaip vienapusiškas informacijos pateikimas be galimybės ją patikrinti, daryti savarankiškas išvadas, ieškoti ir surasti objektyvią tiesą, taigi mąstymas pasidaro nelaisvas ir jo negalime laikyti kritiniu mąstymu, be ko ir pačio žmogus negalime laikyti laisvu žmogumi. Ir Lietuvos žmonės siekdami laisvės iš esmės siekė galimybės laisvai kritiškai mąstyti. Ir pasiekė.
Patys mokydamiesi kritiškai mąstyti ir mokydami kitus, turėsime atsižvelgti į klausytojų amžių. Jauniems žmonėms būtina kaupti žinias ir išmokti jomis naudotis. Seni žmonės paprastai turi pakankamai žinių ir didelę jų panaudojimo patirtį, bet sumenkęs gebėjimas atsiminti, įpročiai, jaunų dienų nostalgija dažnai trukdo kritiškai mąstyti tiek blogai, tiek gerai apie dabartį ir ateitį. Ir vėl žmonija tokiais atvejais naudoja išbandytą matą- amžiaus cenzą, kurio tikslas tas pats- neleisti priiminėti sprendimų nustojusiems kritiškai mąstyti. Štai kokia didelė yra kritinio mąstymo reikšmė.