Nerimą kelia tai, kad nesimato tikslaus plano, kaip turi elgtis vyriausybė su realiai jau bankrutavusiu junginiu. Manykime, kad vyriausybė perima pagrindinį Leo LT akcijų paketą, o visi iškelti tam junginiui uždaviniai lieka – tai yra lieka tas pats bizantiškas verslo modelis ( visa finansinė našta užkraunama vartotojams), tie patys energetikos ideologai, iš esmės nemokantieji dirbti naujomis sąlygomis.
Prisiminus nesenus blokados laikus, galima tikėtis, kad išradingieji tautiečiai arba įsirengs alternatyviuosius energijos šaltinius ( kas vis dar trukdoma, bet laisva rinka čia padarys savo tvarką!), arba taupys tiek, kad bizantiškas modelis tikrai nesuveiks. Privalumas būtų gal tik tai, kad gautas pelnas už brangią elektrą liks valstybės ižde, net įvertinant visus galimus korupcinius nuostolius.
O kaip čia bus su mūsų nauja AE? Vienintelis privalumas, kuo mes čia galime pasigirti, tai jau sukurta IAE elektrinės infrastruktūra (beliktų tik apskaitą galų gale įrengti Lietuvos teritorijoje) ir gal būt dalis aptarnaujančio atominę stotį personalo ( jei jie neišsibėgios po 10-12 metų). Visa tai galėtų atpiginti investicijas apie 30 proc. Belieka ieškoti investuotojo!
Kad būtų lengviau suprasti investuotojo mąstyseną, pabandykime modeliuoti paprastesnį modelį – investuotojas, turintis didelę patirtį batų gamyboje, atvyksta Į Lietuvą statyti naujo batų fabriko. Apsidairęs jis pasakys – rinka maža, be to jau seniai atvira, praktiškai didžiumos žinomų gamintojų prekės jau čia, o ir turtingų žmonių nedaug, norinčių pirkti išskirtinę avalynę. Taigi naujo batų fabriko nebus. Dabar apie AE. Pasidairykime ir paskaičiuokime, kiek kaimynų aplink mus žada statyti atomines? Parodykite nors vieną rimtą studiją, kaip žadama parduoti elektros energiją į rytus –manau jos tikrai nerasite. Tačiau pigiai perimti perteklinę energiją tikrai yra norinčių. Išvada labai paprasta – imkime ir susiskaičiuokime, ką turime, ko norime. Pirmiausiai reikia susitvarkyti vidinius tinklus, jų žiedus, kad būtų galima realiai parinkti minimalų asinchroninių jungčių skaičių su Rusija ( Baltarusija), taip pereinant prie UCTE standartų. Prof. Anzelmas Bačauskas yra rašęs, kad prekiauti sėkmingai elektra galima ir per asincroninius intarpus, nes „energetikos sistemų asinchroninės jungtys gerina jų galios srautų valdymą ir veikimo stabilumą. Lietuvai ir Baltijos šalims svarbu turėti tarpsisteminę jungtį su Lenkija, nesvarbu – sinchroninę ar asinchroninę, nes ji išplečia elektros rinką ir padidina apsirūpinimo elektra patikimumą“. Tai yra lyg ir nėra jokių problemų atsijungti nuo Rusijos standartų ir tuo pačiu prekiauti su ja. Kita vertus UCTE privalumas būtų ir tai, kad dėl stabilesnio dažnio palaikymo būtų sutaupoma nemažai elektros energijos.
Taigi, kaip ir kada ieškoti AE investuotojo? Sukuriame bendrą Baltijos šalių elektros energijos rinką, bendrus prekybos elektros energija licenzijavimo principus, galimo dempingavimo priežiūros mechanizmą, susitvarkome perdavimo ir skirstymo tinklus, modernizuojame generavimo šaltinius, pereiname į UCTE sistemą, susitariame dėl būtino bazinio generavimo lygio, pilnai išnaudojame Kruonio HAE privalumus, integruojame į energetikos sistemą visas galimas alternatyviosios energetikos rūšis ( įtraukiant į žemės ūkio gamybos ciklą ir energetiką), suderiname centralizuoto ir decentralizuoto emergijos valdymo principus, bei juos įgyvendiname. Taip pat pilnai išnaudojame Lenkijos ir Švedijos energetines jungtis. Nepadarius šių darbų ( ar bent labai nuodugniai neišanalizavus visos šių darbų sekos) ieškoti investuotojo neverta.
Stebint dabartinę situaciją energetikoje, kada ir vyriausybė ir NDX ir naujoji Energetikos ministerija kažko delsia, kažką trukdo, vilkina, prisimenu savo senelio posakį: „Nei pats valgo, nei kitam duoda“. Apsispręskime pagaliau.