Ponia Pirmininke, ponas Premjere,
Neseniai Vilniuje stebėjau, kaip tautinės bendrijos atstovė – gidė aiškino ekskursantams, kad Vilnius niekada iki 1939 metų negirdėjo lietuvių kalbos ir ją išgirdo tik 1939 metais, Lietuvai kartu su Rusija okupavus Vilnių, kad lietuvių raštija atsirado tik 1904 metais Rusijos carui patvirtinus lotynišką raidyną. Su tokia interpretacija negalėjau sutikti ir teko įsikišti…
Šią vasarą žinomas Rusijos advokatas Palangos oro uoste atkreipė mano dėmesį į reklaminį stendą tik rusų kalba, kviečiantį pirkti nekilnojamą turtą Palangoje, ir klausė, kodėl mes iki šiol suteikiame rusų kalbai lyg ir antrosios kalbos statusą arba išimtinai pataikaujame ja kalbantiems, nors šiandien retas išsilavinęs rusas nemoka anglų kalbos, labai dažnai kalba ir prancūzų, ispanų, rečiau – vokiečių kalbomis, o jaunimas šiomis Europos kalbomis iš vis susišneka laisvai. Jis užsiminė, kad jeigu kas nors pabandytų analogišką skelbimą pakabinti Maskvos oro uoste vien lietuvių ar anglų kalbomis,tai sumanytojams ir vadovybei visa tai blogai baigtųsi. Pastebėjo, kad Palangos oro uostas Rusijai tikrai gali būti įdomus ne tik civiliniu požiūriu, bet ir kaip artimiausias nuo Kaliningrado ir jūros oro uostas, galintis priimti didžiulius karinius transportus. „Gal siūlydami tik rusams supirkti Palangą, jūs siūlote ir ruošiate oro uostą privatizacijai, kur Rusija vienaip ar kitaip pasistengs dalyvauti?“,- provokuojančiai klausė advokatas. Supratau, kad jis žino, ką kalba.
Prisimenu daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų Lietuvos valstybės ir teisės istorijos paskaitoje prof. K. Jablonskio žodžius, jog panslavizmas Lietuvoje visada reiškėsi lietuvių kalbos ir kultūros neigimu bei niekinimu, nekilnojamojo turto užvaldymu, o polonizacija ir rusifikacija, lyg vienos poros batai, visada žengė kartu. Tenka pripažinti, kad ir šiandien minėti procesai nesustoję. Štai Lietuva (per Kultūros ministerijos vykdomą politiką) pasaulyje jau garsėja, kaip komunistinių idėjų ir KPSS CK nurodymų pagrindu atsiradusio paveldo šlovintoja bei saugotoja. O tuose KPSS CK nurodymuose randame, kad „šalia nacionalinės kalbos visuomet turi būti užrašas ir rusų kalba, kad rusų kalba turi vaikams tapti antrąja gimtąja kalba“. Taip, kaip tai yra pvz. Palangos gintaro muziejuje ir šiandien. Tik bendrieji užrašai – anglų kalba, o kur lankytojams smalsu- tik lietuvių ir rusų kalba.
Kreipiuosi tiesiai į Jus, nes jau anksčiau kelis kartus buvau atkreipęs dėmesį į rusinimą ir lietuvių kalbos menkinimą Susisiekimo ministerijos įmonėse, bet atsakymai buvo tokie, lyg jie būtų derinti su kitų šalių ambasadoriais. Negi ir šį kartą niekas nepasikeis, niekas nebus sudrausmintas ir viskas liks, kaip buvę ? Pridedu nuotraukas savo žodžiams pagrįsti.
Palanga,
2011 m. rugpjūčio 8 d.
Autorius yra Nepriklausomybės Akto signataras.