Žinant, kad Respublikos Prezidentą Lietuvoje renka ne parlamentas, o Tauta, kad Prezidento ir Seimo galios Lietuvos Respublikos Konstitucijoje išbalansuotos pusiausvyrai, teigti, kad Lietuva yra tik parlamentinė respublika nėra teisinio pagrindo. Nors tai teisės teoretikų darbas, aš kaip grupės, parengusios Konstitucijos tekstą narys, tvirtinu, jog Lietuva yra parlamentinė-prezidentinė respublika. Galima ginčytis, kuri pusė formuojant valdžias yra stipresnė, bet ne daugiau. Tada rašant Konstituciją ir nebuvo siekiama aprašyti visas situacijas, o buvo siekiama numatyti visas galimas situacijas. Manau, kad tą padaryti pavyko.
Laikyti, kad anų „Pakso dienų“ situacija ir dabartinė yra tapačios – niekaip negalima. Jau seniai žinoma, kad precedentinis politinių ginčų išsprendimas visada sukelia naujus ginčus. Taigi Konstitucinio teismo pirmininko paaiškinimai Seime kad Lietuva yra tik parlamentinė respublika negali būti laikomi išaiškinimu.
Konstitucija nenumato privalomų partinių koalicijų sudarymo po rinkimų, nenumato ministrų ar Seimo pareigūnų postų dalybų, ypač atsižvelgiant į jų pinigingumą. Jeigu to nenumato Konstitucija, argi į tokias koalicija būtinai privalo atsižvelgti Prezidentas? Manau, kad esant normaliems rinkimams ir jų rezultatams – taip, nes tai garantija gauti Seimo pritarimą skiriant Ministrą pirmininką ir kitus pareigūnus. Deja, šių dienų situacija nėra normali. Vienos, dalyvavusios rinkimuose politinės jėgos dalyvavimas Lietuvos politiniame gyvenime bent iki teismo sprendimo – aiškiai kriminalizuotas. Kita politinė jėga net neslėpdama, kad rinkimuose dalyvavo su kitomis dviem politinėmis partijomis, kurios savarankiškai rinkimuose nedalyvo, o savo atstovus tik delegavo į bendrą sąrašą – į Seimą pateko nesurinkusi reikiamo koalicijoms 7 procentų rinkėjų balsų. Juk tokia „partnerystė“ yra ne kas kita, kaip koalicija. Akivaizdūs faktai juk net nereikalauja įrodymų.
Taigi, bandymai faktiškai atimti iš Prezidento Konstitucijos jam garantuotas teises irgi akivaizdžiai pažeidžia išbalansuotą pusiausvyrą tarp Seimo ir Prezidento, taigi pažeidžia ir Konstituciją. Niekas, jokia institucija negali nurodyti Seimui ar Prezidentui, kas po rinkimų turi tapti Ministru Pirmininku ar ministrais. Juk Konstitucijos 60 str. 2 d. numato, kad Seimo narys gali būti Ministru Pirmininku ar ministru, bet nebūtinai. Minėtas pareigas gali užimti ir ne Seimo nariai. Lietuvos Konstitucija, būdama iš esmės parlamenitinės – prezidentinės respublikos Konstitucija, esant būtinybei leidžia sudaryti Vyriausybę ir neatsižvelgiant į iš esmės ne konstitucines koalicijas ar susitarimus. Juo labiau, kad Konstitucijos 59 str. 3 d. Seimo nariui garantuoja, jog priimant sprendimus jis negali būti varžomas jokiais mandatais, ar koaliciniais susitarimais. Tokie „mandatiniai“ nurodymai kaip Seimo narys turi balsuoti vienu ar kitu klausimu yra akivaizdžiai neteisėti. Štai dėl ko Prezidentas turi Konstitucinę teisę, sakyčiau net pareigą, esant tam tikroms aplinkybėms siekti savo siūlomoms kandidatūroms pritarimo ne frakcijose, o Seimo komitetuose. Suprantama, kad Seimo narių daugumos ar Prezidento aklas užsispyrimas gali baigtis pirmalaikiais Seimo, o po to ir Prezidento rinkimais. Bet Prezidento rinkimai vyktų tik po neeilinių Seimo rinkimų, be to dar ir nebūtinai, o tai daug ką pasako. Demokratinėse šalyse taip būna dažnai. Valstybės dėl to tik sustiprėja.
Autorius yra teisininkas, Kovo 11-osios akto signataras.
2012 m. lapkritis 18 d.