Neseniai žiūrėjau miuziklą, pastatytą liaudies pasakų motyvais. Blogiukams (velniams) pritrūko tamsos meto, todėl jie nutarė pagauti ir surišti gaidį, kad jis negalėtų įprastu laiku „paskelbti“ aušros.Stebint mūsų gyvenimo aktualijas, norom nenorom prisimeni pasakų motyvus…Buvusieji valdžioje tiek yra „pridarę“, kad paliko mus visus prie „suskilusios geldos“ ir vis dar nori, kad jų sukurto korupcinio valdymo modelio ne tik kad niekas neardytų, bet ir jo blogybių iš vis nepastebėtų. Ypač uolūs, kaip bebūtų keista, yra tie, kurie prie bet kokių politinių jėgų santykio sugeba įlįsti į valdžią. Labiausiai aktyvūs – „berniukai iš alaus partijos“ (tos, kuri su aludariais „prastūmė“ Joninių šventę).Pabandyk tik pakelti alui akcizą, Kubiliau…
Žmonės, kartojantys terminą „naktiniai Seimo sprendimai“ ar ką nors panašaus, dabar tikrai jau nepasižymi aukštu intelektu, tačiau manipuliavimas „prieblandoje“ (nes „gaidys vis dar surištas“) akivaizdus – norima visas bėdas ir jų padarinius prikabinti tik Premjerui. Jeigu būtų laikomasi tos strategijos, kada visi po lygiai temptų sunkmečio nepriteklius (Sodros papildomi mokesčiai, pelno mokesčiai, akcizas alui, energetiniai reikalai – kainų lygis, galų gale pačios Sodros esminis pertvarkymas), vargu ar taip negrįžtamai būtų iškreiptas socialinis balansas. Niekas nekvestionuoja pensijų laikino sumažinimo, tačiau noras pensininkų sąskaita atlaisvinti darbo vietas bedarbiams tikrai yra nepamatuotas – tai specifinės darbo vietos, dažniausiai darbdavio ir darbuotojo specialiai priderintos prie darbuotojo gaunamos pensijos dydžio ir pensininko galimybių.
Jeigu daugelyje šalių valstybės tarnyboje dirbantiems tikrai pensijos nemokamos, pas mus nutarta jų nemokėti (ar ženkliai mažinti) ne tik valstybės tarnyboje ar privačiame versle dirbantiems, bet ir dirbantiems pagal patentus, pagal individualios veiklos pažymėjimus, ar gaunantiems pajamas iš kūrybinės veiklos! Tai yra pensininkas, sumanęs parašyti knygą, ar straipsnį, už kuriuos priklauso honoraras yra iš karto baudžiamas, sumažinant pensiją. Čia galima svarstyti jau ir apie žmogaus teisių pažeidimus. Galų gale „progresyvinių mokesčių“ idėjos taikymas tik pensijoms apskaičiuoti, o dabar ir joms mažinti, iš esmės nėra socialiai teisingas.
Prisiminus, kad idėja „nemokėti dirbantiems pensininkams algų“ yra atėjusi iš kažkada Socialinių reikalų ir darbo ministre dirbusios ir dabar aukščiausius reitingus turinčios I.Degutienės (beje dabar „įvedusios“ ir naują pensijos apibrėžimą), o tik vėliau tas idėjas kruopščiai įgyvendinusios V.Blinkevičiūtės, bei prisiminus Konstitucinio teismo sprendimus, draudžiančius tai daryti, pagal pasakos motyvus pradedi galvoti, kad „gaidys vis dar surištas“ ir tamsios jėgos, padedant net darantiesiems būtinas reformas, provokuoja nepasitikėjimą esančiais valdžioje ir bando stabdyti „aušros skelbimą“.
Jie ir mes. Jie – norintys ką nors padaryti valstybės labui, mes – laikantys „surištą gaidį“ ir niekuo netikintys. O juk iš tiesų – mes visur! Valstybės reikalai, jos išlikimas, kultūra, tautiškumas, užuojauta artimui yra mūsų visų reikalas. Tad paleiskime tą nelemtą gaidį! Gal tada pamatysime ir savo teisėsaugos bėdas, nebaudžiamumo lygį, išvogimo lygį. Ir ne tik Kubiliaus, ar Grybauskaitės tai reikalai…