Ieškoma alternatyvų. Gal iš tiesų eikime prie mažųjų hidroelektrinių vystymo, nes dar apie 1995 metus buvo paruoštas planas atkurti visas sovietmečiu sunaikintas užtvankas, atstatant ikikarinį Lietuvos kraštovaizdį ir įrengiant mažas hidroelektrines, tuo pačiu papildant energetiką atsinaujinančiais resursais. Tačiau tuoj pat skelbiamas naujas Aplinkos ministerijos verdiktas – nuo šiol draudžiama įrenginėti hidroįrenginius net dvejuose šimtuose Lietuvos upių (anksčiau toks draudimas galiojo 162 upėse!). „Tai kiek gi Lietuvoje upių? Ar dar liko kelios, kur galima ką nors įrengti?“- šnibžda nesusipratėliai verslininkai,-„Tai gal einame su vėjo jėgainėmis toliau nuo jūros?“
Kuo toliau nuo jūros, tuo vėjo jėgainėms dar daugiau problemų . Čia ne paukšteliai, čia gyvena žmonės, o jiems kraštovaizdžio pasikeitimai, neįprasta veikla, šešėliavimas, mirgėjimas, vibracija, triukšmas, infragarsas ir taip toliau, veikia dirginančiai, mažina psichologinį stabilumą. Nepamirškite ir kas pirmauja Europoje su savižudybėmis. Štai kiek argumentų turi Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas, pristatydamas „problemą“, tačiau visus ramina – statyti vėjo jėgaines leis, jei bus laikomasi sanitarinių zonų naujų reikalavimų (250 m.), sugriežtintų triukšmo ir kitų normų. „Taigi turint 3 ha žemės įsirengti vėjo jėgainę bus keblu?“- lyg ir klausia neramusis investuotojas. „Gali būti, gali būti, tačiau Lietuvoje yra žmonių, turinčių didesnius žemės plotus…“- pasigirsta atsakymas.
Mūsų kaimynų, Lenkijos, Latvijos, Danijos ir kitų šalių patirtis ir sprendimai mums netinka, nes čia Lietuva. „Ir kodėl mums taip nesiseka?“ – tarsi klausia visų mūsų gerbiamas Rūpintojėlis.Čia mūsų pasakos liūdnosios dalies pabaiga, bei gerosios dalies pradžia.
Ir atėjo Premjero dvasia. Ir pasakė: „Neliūdėkite, juk mes jau statome ATOMINĘ, ir paukšteliai išliks, ir žmonėms šešėliavimas nekenks – pliki basi maudysimės auksinėje elektroje …“
Ši pasaka atsirado pavarčius Seimo Aplinkos apsaugos komiteto 2009 m. rugsėjo 16 d. posėdžio medžiagą.