Lieka neatsakytų daug klausimų, o vienas aktualiausių – iš kur būtų imami pinigai akivaizdžiai Lietuvos biudžetui nepakeliamai brangiam objektui finansuoti? Nors VAE projektas valdžios pristatomas kaip komercinis, akivaizdu jog finansavimas vyktų branginant elektros energijos kainą, o pigios elektros sulauktume geriausiu atveju ne anksčiau, kaip po 30 metų, tai yra kai atsipirks visos VAE investicijos su visomis skolinimo palūkanomis. Taigi Lietuvos piliečiai, kiek jų dar bus likę, uždirbdami pinigus paprastuoju būdu, ko gero kurtų „mįslingiesiems“ investuotojams, jų vaikams ir vaikaičiams puikią ateitį, sumokėdami tam reikalui mažiausiai po 20 tūkst. litų kiekvienas.
Deja, lieka neatsakyti ir kiti jau seniai keliami klausimai, susiję su VAE projektu. Pirmiausiai, kas užtikrins 1350 MW galios reaktoriaus pirminį rezervą, kurio užtikrinti be Rusijos kontroliuojamo BRELL energetinio žiedo ir „Volgos kaskadų“ kol kas kitų techninių galimybių nėra. Vis dar neaiški Lietuvos valdžios pozicija dėl Karaliaučiaus srityje statomos AE. Niekas nėra matęs ar girdėjęs apie kokią nors notą, ar kitokius oficialius vyriausybės žingsnius dėl to objekto statybos. Natūraliai kyla du klausimai – ar nėra iš Lietuvos pusės duotas sutikimas statyti atominę elektrinę prie pat mūsų sienos ir ar nėra susitarimų, kad būsima Karaliaučiaus elektrinė naudosis Lietuvos teritorijoje esančiomis energetinėmis sistemomis?
Atskirai norėčiau paminėti atsisveikinimo Seime kalbą, pasakytą Seimo vicepirmininko, diplomato ir tikrai gerbiamo žmogaus, kuris savo tautą, jos laikyseną, nesupratimą kaip teisingai balsuoti referendume lyg ir prilygino pasakos herojaus Pūkuotuko naivaus mąstymo lygiui. Akivaizdu, kad Lietuvos atominizavimo politikų „ekseliai“ naujų pozityvių argumentų japonų projektui negeneruoja, taip pat kaip ir ekonomistų, išimtinai atstovaujančių bankus, „ekseliai“ neranda nieko naujo. O tauta reaguoja – Prezidentės reitingai krenta…
Akivaizdu, kad artimiausioje 20-30 metų perspektyvoje Lietuva neturės energetinių problemų, jeigu protingai vystys energetikos decentralizavimo politiką diegiant kogeneracines jėgaines, naudojančias biokurą ir gaminančias tiek šilumą tiek ir elektros energiją – optimizmo suteikia Danijos, Švedijos, Vokietijos pavyzdžiai.
Tačiau, teisybės dėlei, reikia duoti viltį ir branduolinės energetikos puoselėtojams. Amerikos Prezidentas B. Obama ką tik pasirašė nutarimą dėl naujos generacijos branduolinio reaktoriaus prototipo kūrimo iki tokio lygio, kad būtų galimybė jį parduoti rinkoje. Tai bus mažų gabaritų saugus gamykloje pagamintas reaktorius, su gamykline kuro įkrova, o kuro resursui pasibaigus įkrova bus grąžinama į gamyklą pakartotiniam įkrovimui. Projektas turi būti įgyvendintas per 5 metus, JAV administracija įsipareigojo finansuoti 50 proc. šio projekto, o likusią dalį finansuos privatus kapitalas. Nors alternatyvioji energetika, skalūninės dujos, akmens anglies panaudojimui naujų technologijų paieška gali sudaryti pakankamą konkurenciją, planuojama, kad mažieji reaktoriai pirmiausia bus alternatyva numatomiems uždaryti šimtams senųjų branduolinių reaktorių. Tačiau senuose reaktoriuose panaudoto kuro saugojimo ar perdirbimo problemos vis dar lieka neišspręstos ir, deja, problemų šioje srityje turi ne tik Lietuva.