Kultūros viceministrė neseniai pranešė džiugią naujieną – pagaliau Lukiškių aikštė bus sutvarkyta, nes ir tautos valia buvo tokia. Jokių Vyčių, tik partizanų bunkerį imituojanti kalvelė! Tai ir vilniečių pergalė prieš visą Lietuvą, nes provincialai gal tik kartą kitą galės čia atvykti, o va, vilniečiai galės kasdien čia lankytis, pagulėti ant kalvelės, o gal ir šachmatais sužaisti.
Dar viena pilietė, save laikanti filosofe, žurnalistės paklausta per „Info TV“ pareiškė, kad nugalėjo demokratija, nes tauta sutiko su pateiktomis sąlygomis ir nubalsavo. Jei šį balsavimą kas nors paneigs, bus suduotas baisus smūgis mūsų demokratijai. Kada ir kaip tauta sutiko – nepasakė.
Vilniaus meras, vis dar beieškantis savo tapatybės, ir spėliojantis ar jis yra Vilniaus meras, ar Lietuvos sostinės meras, neseniai pasisakęs už Vytį Lukiškių aikštėje, o dar ankščiau pritaręs architekto paruošto reprezentacinės aikštės projektui, kuris buvo ruošiamas pagal LR Seimo rezoliuciją, po „nepriekaištingų“ balsavimo rezultatų paskelbimo, apsidžiaugęs paskelbė, kad jis su visu jam būdingu uolumu vykdys tautos valią – statys bunkerį. Pinigai nedideli, bet už pusę milijono supilti žemių kauburėlį – vis šis tas. Tautos valią, atsiradusią po „balsavimo“, palaiko ir Premjeras, nors apgailestauja, kad Vytis keliauja į Kauną.
Tačiau apie kokį balsavimą mes čia kalbame? Akivaizdu, kad tai „tautos balsu“ pavadinti būtų gėda net penkias klases baigusiam mokinukui, truputį nusimanančiam apie kompiuterio vingrybes, ar net žaidžiančiam slėpynes mokykloje. Balsuoti tik tiems, kurie turi e. paštą irgi buvo parinkta specialiai. Galop, „būkim biedni, bet teisingi“ – nubalsavo, kaip kokiame televizijos šou, komisija, parinkta prodiuserio. O kas prodiuseris čia? Kas nori nuvyti Vytį iš Lietuvos sostinės? Kodėl kvestionuojama Seimo valia? ŠTAI ČIA turėtų būti pagrindinis klausimas!
Keletas žodžių apie Vilniaus jaunimą. Akivaizdu, kad jiems trūksta erdvių aktyvesniam poilsiui. Pasidairykime po Vilniaus parkus, kuriuose jie galėtų pasivažinėti riedlentėmis, riedučiais, dviračiais ar pabėgioti su savo augintiniais. Turime tik Vingio parką. Tuo tarpu Bernardinų sodas su savo žvyruotais takeliais tinka tik senjorams ir mamoms su mažais vaikais ir tik tada, kai lyja retai. Beje, taip niekas ir nepasidomėjo, kaip tame sode buvo išskirti pinigėliai „įsisavinti“, juk už juos buvo galima išgrįsti beveik visus takus. Panaši apverktina padėtis ir su kitais Vilniaus parkais. Taigi, dailiai išgrįstas parkelis miesto centre – kodėl gi ne?
Užjaučiu ir jaunėlį autorių, parengusį eskizą Lukiškių aikštei. Gal iš nepatyrimo, o gal iš jaunatviško maksimalizmo jis nesuprato, kad tapo to anoniminio „prodiuserio“ auka, juolab kad ir bunkerio idėja dar sovietų laikais seniai nuvalkiota. Lietuvos partizanai nekentė bunkerių, jie tikėjo, kad nei jiems nei jų vaikams niekada bunkerių daugiau nereiks. Bet tam reikia ryžto, būdingo karžygiui, kuris ir pavaizduotas Vytyje. Bet dabar žala padaryta, atsirado dar vienas argumentas – tai ką, jūs prieš jaunimą? Deja žala yra daug didesnė, nes pripažinus pseudo balsavimus, mes tampame pseudo-demokratine valstybe. Tai gal tada pripažinkime ir Kryme įvykusį „referendumą“?
Post criptum:
Po kažkiek laiko, atvedęs į Lukiškių aikštę savo anūką, vilnietis į jo klausimą – kodėl tas bunkeris vis dar užmūrytas, pasakys: – Matai, iš pradžių atrodė, kad atlupus medžius, jau bus galima išlaisvinti ten užmūrytus partizanus, bet paaiškėjo, kad piktavaliai dar juos buvo užlipdę tvirtu cementu tam, kad net jų dvasia neišlįstų… Net ir viduramžiais taip darydavo. O iškirsti skylę betone ne taip jau paprasta, čia jau reikia tautos pritarimo. Gal tu užaugęs tai padarysi su savo bendraminčiais…