Kategorija: Straipsniai

Įdomų pranešimą perskaitė Europos Elektros industrijos sąjungos Eurelektric patarėjas elektros gamybos ir energetinės politikos klausimais p. Sam Cross . Jis atkreipė dėmesį, kad labai svarbu yra ne tik elektros energijos gamybos vystymas, bet ir teisingos prognozės, kur, kiek ir kada energijos reiks, bei tos pačios energijos taupymo klausimai. Taip pat ypač svarbūs CO2 emisijos mažinimo klausimai, alternatyviosios energetikos vystymas. Pagal jo pateiktas prognozes jau 2030 metais  alternatyvioji energetika (AE) sudarys virš 38 proc.(1800 TWh) visos ES gaminamos energijos, o vėjo jėgainių pagaminamos energijos dalis AE sudarys 56 proc.( 32 proc. teks pakrančių jėgainėms, 24 proc. – jūros jėgainėms). Atominei energetikai 2050 metais prognozuojama apie 27 procentai, tuo tarpu iš biokuro gaminamos energijos kiekis iš pradžių augs, o vėliau mažės. Kalbėdamas konkrečiai apie Baltijos šalių energetines perspektyvas, kalbėjo apie būtinumą įsijungti į ENTSO-E (ankstesnis pavadinimas UCTE), bei pakeisti senąją Ignalinos AE nauja atomine elektrine, tačiau pareiškė, kad, įvertinant visus faktorius, NAE eksploatacijos pradžia galėtų būti tik po 2025 metų. Taigi turime 15 metų „duobę“ ir, deja, apie tai niekas nekalba, nieko neplanuoja, nors tai būtina daryti. Ponas Sam Cros patarė, kad šį laikotarpį reiktų išnaudoti alternatyviosios energetikos plėtrai. Vėliau, privačiai paklausus nuomonės apie planus greitai pastatyti atominę elektrinę Kaliningrade, lektorius atsakė retoriniu klausimu: „Ar tikrai žinote, kodėl yra uždaroma Ignalinos AE?“

Privačiose diskusijose buvo paliestas Lenkijos – Lietuvos energetinės jungties nuolatinės srovės  intarpo statymo vietos parinkimas netoli Alytaus. Techniškai tai visai logiškas sprendimas, tačiau tai apsunkintų ateityje vykdyti politiškai jau visų Baltijos šalių ir ES priimtus sprendimus energetikos srityse, bei taip papildomai įvedamas nepasitikėjimo partneriais elementas. Akivaizdu, kad yra ir kitų techninių sprendimų, pav. minėtą intarpą statyti Ignalinoje ir vieną liniją iš planuojamos dvigrandės jungties pratęsti iki Ignalinos. Gali būti ir kiti techniniai sprendimai. Jie kad ir brangesni, neužkirstų tiek politinio, tiek techninio įsijungimo į ENTSO-E sistemą.

Įvertinant tai, kad vis tik labiau tikima realesne NAE eksploatacijos pradžia (po  2025 metų), neformaliose diskusijose buvo kalbama ir apie galimus Baltijos šalių energetinės sistemos sinchronizavimo bandymus, kuriuos, uždarius IAE, būtų galima atlikti žymiai lengviau. Juolab, kad tokie eksperimentai leistų glaudžiau bendradarbiauti visų šalių energetinių sistemų specialistams, leistų lengviau paruošti realius įsiliejimo į ENTSO-E sistemą planus, gal net nelaukiant NAE eksploatacijos pradžios.

Įdomi diskusija vyko ir apie bendrą Baltijos šalių elektros energijos rinką. Net iš forumo tribūnos sklido kalbos, kad tai tik popierinė rinka, kad tai primena žaidimą smėlio dėžėje. Manoma, kad laisvos elektros rinkos patirtį turi tik Latvija, nes jau dabar 35 proc. jos energijos rinkos veikia pagal laisvos rinkos taisykles. Tuo tarpu Lietuva rinką atverti žada sausio 1 dieną su vienu kitu realiu tiekėju. Likusius Lietuvoje užsiregistravusius tiekėjus  laiko popieriniais ir netikrais (2002-2009 metais yra užsiregistravę 25 elektros energijos tiekėjai). Estija žada savo rinką atverti dar ketvirčiu vėliau, bet realiai tik „ į pardavimų pusę“. Taigi „iš smėlio dėžės jau laikas lipti“ ir pradėti realius darbus, ragino Aivar Titane, SIA Enefit atstovas. O vienas iš pirmųjų darbų – naujos ir vienodos licenzijų išdavimo  energijos tiekėjams tvarkos įvedimas. Buvo ir optimistinių pasvarstymų, apie greitai susivienodinsiančias visų šalių elektros kainas. Nors jos ir bus didesnės už dabar esančias, tačiau lengviau prognozuojamos.

Gana aštriai buvo kritikuojama „pilkosios zonos“ reiškiniai, vykdant energetinių objektų statybas. Manoma, kad be valdžios struktūrų „palaikymo“ (korupcijos toleravimo) šie reiškiniai greitai išnyktų ir būtų naudingi tiek verslui, tiek ir valstybės biudžetui. Siūloma skaidresnė energijos kainų formavimo schema, kur visiems būtų matoma kainos dalis, kuri turėtų būti skiriama energetinių sistemų vystymui.

Grįždami po konferencijos Akmeniniu tiltu į savo viešbutį Rygos centre kartu su estų kolega diskutavome kiek daug dar reikia nuveikti, kad atsirastų glaudesnis bendradarbiavimas tarp Baltijos šalių energetikų. O gal tai kaip gerai žinomoje rytų kaimyno patarlėje – kol griaustinis nesudundėjo (Ignalina nesustojo), tol mužikas nesižegnoja (?!).

Bulgarija ir AtomStroyExport pasirašė 4 mlrd. eurų vertės kontraktą dar 2008 metais, bet nesugebėjo rasti daugiau lėšų šiam smarkiai vėluojančiam projektui. Neseniai Atomstroyexport pareigūnai atskleidė informaciją kad bendra Belene atominės jėgainės dviejų reaktorių po 1000 MW statybos kaštai pabrango iki 6  mlrd. eurų. Bulgarijos vyriausybė vertina atominės elektrinės ir susijusios infrastruktūros kainą apie 9-10 mlrd. eurų.

Tai ne vienintelis atominės energetikos projektas, kuris susiduria su rimtomis finansavimo problemomis. Suomijoje statomo Olkiluoto 3 reaktoriaus kaina per nepilnus tris statybos metus išaugo dvigubai nuo planuotos. Virš fiksuotos 3,2 mlrd. eurų kontrakto vertės susidarančius nuostolius turės padengti projektą įgyvendinantys Framatome ir Siemens koncernai. Reaktoriaus statyba nuo planuoto grafiko atsilieka mažiausiai pusantrų metų, o dalies ekspertų vertinimu, statybos pabaiga gali vėluoti iki 3 metų. Tokiu būdu vartotojai laiku negaus žadėtos energijos, o Suomija negalės įgyvendinti Kyoto protokole numatytų tikslų, nors tai buvo vienas iš pagrindinių argumentų statyti branduolinį reaktorių šalyje. Suomijos atominės saugos institucijos statybos eigoje fiksuoja šimtus, su rimtomis saugos problemomis susijusių, pažeidimų. Statomo reaktoriaus projektas neužtikrina Suomijoje keliamų saugos reikalavimų, todėl rangovas siūlo juos švelninti taip, kad esant pažeidimui, būtų galima išleisti pirmam reaktoriaus kontūre cirkuliuojantį garą į atvirą perdavimo sistemą. Dėl kontrakte numatytų įsipareigojimų nesilaikymo, Olkiluoto 3 projekto investuotojas suomių kompanija Teollisuuden Voima Oy (TVO) užšaldė atsiskaitymus su projekto rangovu – Prancūzijos kompanija Areva.

Lietuvos vyriausybė šiuo metu ieško strateginio investuotojo planuojamai atominei elektrinei Lietuvoje. Tarp potencialių kandidatų minimos tos pačios kompanijos kaip RWE AG,  Areva, Electricite de France ir kt. kurių vykdomi projektai vienas po kito patiria fiasko.  Europos nevyriausybinės aplinkosauginės organizacijos ragina Lietuvos Vyriausybę ir Prezidentę liautis svajoti apie ekonomiškai nepatrauklią, pavojingą, didelę neigiamą įtaką aplinkai darančią ir pasaulyje prieštaringai vertinamą atominę energetiką ir užtikrinti spartų atsinaujinančių energijos šaltinių ir energijos efektyvumo didinimo priemonių diegimą. Daugelio Europos valstybių patirtis, sparčiai vykstančios permainos energetikos sektoriuje rodo, kad atsinaujinanti energetika pasiruošusi pakeisti iškastinį kurą ir atominę energetiką. Atominės elektrinės – jau vakarykščios dienos technologijos. Nevyriausybinės organizacijos bendrija “Atgaja”, Latvijos žaliųjų judėjimas, Greenpeace ir CEE Bankwatch Network padavė apeliaciją dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo atmesti skundą dėl naujos atominės elektrinės poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos pripažinimo negaliojančia. 

Visagino AE poveikio vertinimo ataskaitoje trūksta esminių duomenų apie elektrinės darbo saugumą ir didelių avarijų poveikį aplinkai, panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyvių atliekų tvarkymą ir laidojimą, kurie darys didžiausią neišvengiamą ir negrįžtamą įtaką aplinkai ir žmonėms. Tačiau Aplinkos ministerija paskubėjo patvirtinti šią ataskaitą neturėdama reikiamos informacijos apie svarbiausius projekto poveikius ir galimas alternatyvas.

 

Papildoma informacija:

Saulius Pikšrys – bendrijos “Atgaja” pirmininkas, tel. 8687 92486, el.paštas saulius@atgaja.lt

Apie energetiką ir energetinį saugumą kalbėta ir NATO ir Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos 2009-10-16 dieną organizuotame seminare. Prof. Anita Rene iš Kopenhagos universiteto tiesiog perskaitė ES ir EK dokumentų sąrašą , kurių turi laikytis arba jų nuostatas  kuo greičiau įgyvendinti visos ES šalys. Nebuvo užsiminta apie NAE statybas, bet vėl pakartota bendros (laisvos) energijos rinkos kūrimo būtinumas ir energetinių resursų tiekimo išskaidymas, nepaliekant šalies priklausomumo nuo vienos rytų šalies energetinių  resursų. Toje pačioje konferencijoje kalbėjęs Stanfordo Universiteto (JAV) profesorius Warner North, taip pat nenorėdamas užgauti šeimininkų, perdėtai mandagiai tvirtino, kad Lietuva galėtų pakeisti Ignalinos uždaromą AE nauja jėgaine, tačiau dėl pasaulinės recesijos ir finansinių išteklių naudojimo jos pastatymo terminai yra labai diskutuotini. Ten pat kalbėjęs Estijos Energijos tyrimų instituto direktorius Ylo Rudi pripažino, kad mažai šaliai vertėtų pasikliauti savais atsinaujinančiais energijos šaltiniais, dujinėmis ir kogeneracinėmis jėgainėmis ir gal būt mažos atominės elektrinės statyba. Estijos galimybę prisidėti prie Lietuvoje planuojamos statyti NAE vertino skeptiškai.

Nordic Council   spalio 20 dieną Taline organizuotame forume „Energetiniai sprendimai“ taip pat daug dėmesio skirta Baltijos šalių energetikai. Pagrindine problema Baltijos šalyse dr. Rurik Holmberg iš Technopolis Group mato tradicinį (paremtą buvusia patirtimi) energetikų norą turėti dideles, galingas jėgaines, kurios jų manymu lengvai leidžia spręsti visas sistemos stabilumo problemas. Tačiau kalbėtojas pabrėžė, kad reikia skaičiuoti, bei išsiaiškinti kas naudos didelius energijos kiekius, kaip vystysis ekonomika, kokiuose regionuose tai vyks. Todėl kaimyninėms šalims siūloma pereiti prie žymiai mažesnių jėgainių projektavimo, skirti kuo daugiau žemės naudmenų biokuro gamybai, taip skatinant ir darbo vietų kūrimą, naujų energetinių technologijų diegimą, bei jų tobulinimą ir, kas svarbiausia,skatinant energijos gamybos priemonių kūrimą. Pranešėjas laiko nesuprantamu Baltijos šalių verslininkų norą eksportuoti kuo daugiau biokuro gaminių, nors paprasti skaičiavimai patvirtina, kad pelningiau būtų iš jų vietoje gaminti šilumą, o ne pirkti tam tikslui brangias dujas iš Rusijos. Diskusijose buvo priminta, kad ne be reikalo tiek Švedija, tiek Suomija atominių jėgainių statybą laiko verslo prerogatyva – tai verslas turi spręsti ar užteks energetinių resursų plieno gamybos plėtrai ar kitoms pramonės šakoms, naudojančioms daug energijos. Šių šalių vyriausybių svarbiausias rūpestis klimato kaitos mažinimas ir su tuo susijęs atsinaujinančios energetikos vystymo skatinimas.

Visa ši apžvalga rodo, kad rizikuojame likti vieni (ir nesuprasti) su savo energetinėmis problemomis. O jei NAE taip ir nepasistatysime, kas tada? Nerimą stiprina informacija, kad nepaisant priimtų ir galiojančių ES ir LR teisės aktų dėl būtinumo jungtis į UCTE sistemą, bei net valdančiosios partijos Tėvynės Sąjungos -Krikščionių Demokratų Tarybos 2009-10-10 Nutarimo Nr.6, Lietuvos – Lenkijos energetinės jungties nuolatinės srovės intarpas  planuojamas statyti ne Visagine, o prie Alytaus, taip visą Lietuvos ( o ir Latvijos, bei Estijos) energetinę sistemą neribotam laikui paliekant Rusijos reguliavimo zonoje. Dr. Anzelmas Bačauskas sako, kad į energetiką lai nesikiša politikai ir viskas bus gerai. Rusijos premjeras sako, kad energetika yra jų politikos pagrindas.

Kas, apžvelgiant vyriausybės šias metais nuveiktus darbus energetikoje, atrodo kritikuotina ?

1.       Vyriausybės siūlomas elektros energetikos rinkos modelis po Ignalinos AE uždarymo nepagrįstai padidins elektros kainas vartotojams, gyventojai atsidurs ties sunkiai perlipamu „įperkamų kainų“ slenksčiu, susidarys protekcionistinės prielaidos privatiems energijos tiekimo tarpininkams nepagrįstai pasipelnyti vartotojų sąskaita, trukdant importuoti elektros energiją sąžiningos rinkos sąlygomis.

2.       Vyriausybės tęsiama pirmtakų propaguota ydinga praktika „nesikišti“ į energijos importo/eksporto aplinkybes, neieškant priemonių neleisti kai kurių tarpininkų siekiui užvaldyti  energijos  tiekimo linijų, vedančių į Lietuvą, pralaidumus, dirbtinai jas „užkemšant“ ir  neleidžiant tiekėjams sąžiningai konkuruoti persiunčiamos energijos  kainomis.

3.       Vyriausybės siūlomas naujos atominės elektrinės, veiksiančios IPS/UPS sistemoje, statybos Lietuvoje modelis, kai hipotetinis prisijungimas prie Europos Sąjungos UCTE tinklų numatomas tik po elektrinės pastatymo, sukuriant grėsmes Lietuvos energetinės sistemos ir viso ūkio nepriklausomybei, vidaus ir išorės interesų grupių dominavimui valstybės nacionalinių interesų ir vartotojų ekonominių interesų  sąskaita.

4.       Vyriausybės toleruojamos gamtinių dujų tiekimo tarpininkų spekuliacinės kainos, interesų grupėms leidžiančios uždirbti nepagrįstus viršpelnius, skurdinant mūsų ūkį ir vartotojus; Vyriausybės nesėkminga elektros energijos eksporto politika, kai neproporcingai didelės Ignalinos AE gaminamos energijos apimtys užsienyje parduodamos žymiai mažesnėmis kainomis nei Lietuvos rinkose; Vyriausybės neveiklumas, leidžiantis egzistuoti vartotojams nedraugiškai priėjimo prie elektros ar gamtinių dujų tiekimo sistemų aplinkai bei ekonominėms sąlygoms.

5.       Vyriausybės taikomos atsinaujinančių ir vietinių energijos išteklių panaudojimą reguliuojančios priemonės, diskriminuojančios individualius investuotojus ir gamintojus (ypač žemės ūkio sektoriuje), sudarant prielaidas monopolizuoti energijos tiekimo pusę, taikyti protekcionistines išlygas.

6.       Vyriausybės inicijuojama šilumos vartojimo pertvarka, renovuotinus daugiabučius namus „pririšant“ prie nekonkurencingų monopolizuotų-centralizuotų šilumos tiekimo sistemų, pažeidžiant vartotojų teisėtus ekonominius lūkesčius gauti naudos investuojant nuosavas ir skolintas lėšas į pastatų ir vidaus energetinių sistemų pertvarkymą.

7.       Vyriausybės deklaruojami energijos tiekimo kainodaros principai ir instrumentai vartotojams neužtikrinantys paslaugų teikimo mažiausiais kaštais, nesiunčiantys ekonomiškai pagrįstų ilgalaikių signalų nei potencialiems investuotojams, nei vartotojams. Sudaromos prielaidos energijos tiekėjams (ypač perėmusiems savivaldybių šilumos ūkių turtą) vykdyti nuostolingą veiklą, jos pasekmes perkeliant išimtinai ant vartotojų pečių. 

Kas galėtų būti siūloma Lietuvos vyriausybei padėčiai taisyti ?

1. Realiai įgyvendinti principą „energijos vartotojas renkasi“, tai yra vartotojas renkasi valstybės garantuojamoje sąžiningos konkurencijos tarp tiekėjų aplinkoje, pagal Europos Sąjungos direktyvomis apibrėžtas sąlygas, sau priimtiniausią tiekėją.
2. Sukurti teisines prielaidas, panaikinančias energijos tiekimo tarpininkų spekuliacijas kainomis vidaus rinkose vartotojų sąskaita, neleisti privatiems tarpininkams perimti energijos transportavimo sistemų pralaidumų kontrolę ir trukdyti pigesnės energijos pristatymui į Lietuvos rinkas.
3. Pasiekti politinių partijų neatšaukiamą ilgalaikį susitarimą – Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais įgyvendinti energijos išteklių ir energijos importo diversifikaciją:

             a)      pastatant naują AE su prijungiama išplečiama Kruonio HAE ir pertvarkant Lietuvos elektros energetikos sistemą   sinchroniniam    darbui su UCTE Europos Sąjungos rėmuose;

            b)      ekonomiškai pagrindžiant išnaudoti vietinius atsinaujinančios energijos išteklius (visų pirma – biomasę) ir tinkamai paruoštas deginimui komunalines atliekas energijos gamybai, bei centralizuotam arba decentralizuotam tiekimui;

           c)       gamtinių dujų tiekimo diversifikavimui pastatyti jūrų transportu pristatomų degiųjų dujų priėmimo terminalą, jį sujungiant su Lietuvos (ir kaimyninių ES šalių) dujotiekio sistema.

1. Užtikrinti decentralizuotos (paskirstytos) elektros energijos, pagamintos panaudojant vietinius atsinaujinančius energijos išteklius, individualių gamintojų (visų pirma dirbančių žemės ūkio sektoriaus reikmėms) visos perteklinės elektros energijos supirkimą pagrįstomis kainomis.
2. Išplėtoti visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų energijos vartojimo efektyvumą skatinančias valstybės remiamas programas, šalia daugiabučių gyvenamųjų namų įtraukiant ir individualius, suteikiant vartotojams teisę patiems pasirinkti centralizuoto arba decentralizuoto energijos tiekimo galimybę pagal valstybės nustatomus energijos tiekimo efektyvumo rodiklius, užtikrinant vartotojų ilgalaikių investicijų atsiperkamumą.
3. Užtikrinti elektros energijos ar gamtinių dujų transportavimo sistemų plėtrą vartotojams aiškiais ir apibrėžtais tiekėjų įsipareigojimais dėl vartotojams ekonomiškai palankių priėjimo sąlygų.
4. Užtikrinti realų „viešojo intereso“ atstovavimą energetikos teisės aktų kūrime, energetikos kainodaroje bei atitinkamų rinkų priežiūroje.

Antroji tema būtų  baimės, kad nutarus statyti NAE, bus trukdoma alternatyviosios energetikos plėtra, kuri natūraliai ir logiškai dėl dabartinės energetinės padėties pradeda įsibėgėti. Nukreipus šalies finansinius išteklius NAE statybai, akivaizdu, kad remti alternatyviąją energetiką neliks iš ko.

Trečioji tema būtų planuojamos NAE reaktorių tipai ir jų projektinės galios. Viena vertus dabar gaminami taip vadinamos III+ kartos reaktoriai yra iš pricipo senos technologijos modernizuoti įrenginiai. Spaudoje apie juos jau kalbama, kad tai titnaginis šautuvas su moderniu optiniu taikikliu. Suomija, žinoma kaip finansiškai pajėgi ir inovatyvi  šalis, jau apie tris metus atsilieka nu grafiko įdiegiant AREVA III+ rektorių. Lietuvių kilmės amerikiečiai mokslininkai, vasarą pateikę Energetikos ministerijai studiją apie Lietuvos energetikos perspektyvas, nurodo, kad realiai Lietuva gali turėti NAE tik apie 2027 metus. Kita vertus, nemažai rimtų kompanijų deklaruoja, kad visai įmanoma apie 2018 metus turėti su visais sertifikatais taip vadinamus kasetinius branduolinius reaktorius, tinkančius vienam miestui, vienai gamyklai ir t.t. Ir dar žadama, kad taip bus išspręsta ir miestų statinių šildymo problemos, kaip ir elektros perdavimo tinklų problemos. Ši tema taip pat turėtų atsispindėti „NM Rothschild&Sons“ verdikte.

O vietoje ketvirtosios temos užduosiu klausimą – kur numatyta dėti stabdomos Ignalinos AE reaktorius? Apie tai niekas neužsimena, o tai būtų dar viena tema diskusijoms. Juk tai  įšaldytos milijoninės sumos, kurias atgavus (pardavus reaktorius) būtų galima investuoti į alternatyviąją energetiką, kogeneracines elektrines, tinklų modernizavimą (įdiegiant ir protingojo tinklo sistemas) ir ramiai išlaukti naujos kartos reaktorių, ar kitų energetinių sprendimų

Geras ūkininkas retai stato oro ar popierines pilis – jis žino, kad pirmiausiai reikia pasverti du dalykus – ko tau reikia, ir kiek tu turi pinigų. Deja pas mus Lietuvoje vis dar net nesigirdi, kad kas nors svarstytų mūsų ekonomikos plėtros sritis, jos prioritetus, remtinus ekonomikos segmentus, bei su visa tuo susijusius energijos poreikius. Deja visi kalba tik apie energijos trūkumą. Pažiūrėkime kad ir  į Vilnių. Kiek per pastaruosius  metus yra pastatyta gamyklų? Deja rasime tik prekybos centrus (Ozas, Panorama, Marks and Spencer, Europa, Akropolis ir t.t.), kuriems elektros energijos ne tiek daug ir reikia – mes čia pasiruošę remti tik kitų šalių gamintojus, kurie per kelis tarpininkus, užsikėlę kainas,  ko gero net  ir mus apiplėšinėja .

Taigi, geras ūkininkas, planuodamas investicijas, skaičiuoja pats, nes pasikliovus ekspertais (kurie kaip taisyklė už nieką neatsako!) galima galutinai bankrutuoti. Žiniasklaidoje mažai buvo kalbama apie labai svarbų Švedijos partijų susitarimą dėl atominės energetikos plėtros – sutarta netrukdyti tos energetinės šakos plėtros, tačiau tai išimtinai verslo reikalas ( juk nebūtų logiška, kad už visų švedų pinigus būtų statomos brangios elektrinės), o vyriausybės ir partijų prioritetu pripažinta aktyviai vystyti atsinaujinančios energetikos sektorių. Manau, kad ir Lietuvoje turėtų būti panašūs prioritetai, o jei kas sumanytų statyti daug elektros energijos naudojančią metalurgijos gamyklą, turėtų pamąstyti ir apie reikiamus energetinius resursus (pav. įsirengti mažo galingumo kasetinę AE).

Grįžkime prie politinių (ir, ačiū Dievui, vis dar popierinių) AE statybų. Vien jau ketinimas statyti Kaliningrado srities AE prie Nemuno yra neįmanomas (nors p. Brazauskas tokiai statybai pritaria), nes virinti Nemuną ir Kuršių marias būtų nusikaltimas. Kita vertus, kalbant apie pastarajį  AE projektą, Kaliningrado gubernatoriaus atstovai pareiškė, kad taip būtų galimybė atiduoti skolą Lietuvai už ilgą laiką tiektą elektros energiją į šią sritį! Apie kokias skolas čia prasitarta – mūsų energetikai visada tvirtindavo, kad pas mus ideali elektros energijos apskaita ir jokių skolų ar paskolinimų kitoms šalims nėra (o gal jau lenda yla iš maišo?). Ir dar. Du blokai po 1200 MW Kaliningrade – ar ne perdaug šiam anklavui?. Ar tai galimybė galutinai pririšti Baltijos šalis prie Rusijos energetinės sistemos? O gal Kaliningradas pereis į UCTE sistemą? Kaip tada bus su planuojama Baltarusijos AE (2400MW), kurią ir strateguoja ir žada finansuoti rusai, juk tada bus tikras energetinis rojus – 2018 metais vien šiame regione turėtume papildomai 4800 MW naujų  galių!

Taigi čia klausimų daug, tad šią politinę dėlionę reikia labai atidžiai sekti. Kaip tada atrodys visame pasaulyje skatinama tikroji atsinaujinanti energetika, gal Baltijos regione dėl turtingų kaimynų, jos vystyti nereikia? Kaip tada bus su protingų tinklų koncepcija, energijos taupymu? Gal į šią sritį nieko nereikia investuoti? Manau, kad mielas skaitytojas irgi turi daug klausimų, tad,  kol turime laiko, klauskime! Ir vėl – o kas atsakys?

Pirmiausia reiktų kuo greičiau maksimaliai suprastinti vėjo elektrinių (VE), o žinoma ir kitų atsinaujinančių energijos šaltinių (AEŠ) statybų reglamentus, tuo pagreitinant VE projektavimą, bei statybas. Pasigirsta svarstymų, kad reikia centralizuotai nustatyti vietas, kur būtų galima statyti VE, tačiau racionaliausia būtų leisti verslui pačiam spręsti (ir rizikuoti) kur jėgaines statyti. Vokietijoje VE statomos ir miškuose, austrai stato jas slėniuose ir jos normaliai visur sukasi.

Žinant, kad tiek energetikai, tiek mokslininkai sutaria, kad apie 2015 metus vėjo energetikos techniniai sprendimai leis laisvai konkuruoti su iškastinio kuro energetika, labai svarbu teisingai nustatyti vėjo jėgainių pagamintos elektros skatinamuosius tarifus. Juos kas metai iš naujo reikėtų peržiūrėti naujai statomoms VE, susiejant tarifus su atsipirkimo laiku, banko kreditais, bei netolimos ateities laisvo konkuravimo sąlygomis.

Kita vertus reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad vakarų valstybių patirtis vystant VE yra taip pat labai svarbi. VE statomos ten, kur elektros gamyba ir vartojimas yra kiek galima arčiau  vienas kito (mažinami perdavimo tinko kaštai), arba yra energijos kaupimo įrenginiai, arba yra aptartos protingojo tinklo (smart grid) įrengimo galimybės, arba kartu su kitomis energetinėmis sistemomis, ypač su AEŠ, yra galimybė užtikrinti sistemos balansavimą, rezervavimą.

Elektros energijos kaupimas tai ne tik Kruonio HAE ir jos modernizavimas, bet ir elektros baterijų krovimo stočių tinklo diegimas, ieškojimas kitų vartotojų, galinčių epizodiškai naudoti elektros energiją (pavyzdžiui žemės ūkio produktų džiovinimas, biokuro džiovinimas, jo ruošimas ir t.t.). Vokietijoje kaip  elektros energijos kaupyklos jau naudojamos suspausto oro saugyklos, kurios įrengiamos natūraliose žemės ertmėse, arba buvusiose kasyklose. Gali būti, kad ir Lietuvoje geologai patartų, kur tokių vietų  yra. Gali būti, kad paskaičiavus, jos būtų pigesnės ir už planuojamas ( ar neplanuojamas) dujų kaupyklas.

Trumpai reiktų aptarti smart grid galimybes. Pirmiausia tai susiję su energijos taupymo galimybėmis – vartotojui pačiam sudaroma galimybė kokią energiją, kada ir už kokią kainą vartoti. Antra, tai galimybė panaudoti perteklinę (pigesnę) elektros energiją, o svarbiausias smart grid privalumas – permesti turimą perteklinę elektros energiją į regionus, kur jos tuo momentu trūksta. Žinoma, visa tai kainuoja nemažas lėšas, reikia ir naujo tipo apskaitos prietaisų, ir paruoštų specialistų, tinklų sutvarkymo, modernizavimo, IT sprendimų, bet tai anksčiau ar vėliau reikės padaryti. Energijos taupymo, jos racionalaus vartojimo problemos turi tapti visų mūsų rūpesčiu. Tokių statybų, kaip naujasis Elektrėnų energetinis blokas, tikrai daugiau nestatysime – užuot šildę ežerus, tokius (tik žymiai mažesnio galingumo) energetinius statinius statysime arčiau didelių miestų, kur galima būtų sunaudoti ir šilumą.

Kompleksinė vėjo energetikos, kitų AEŠ ir energijos kaupimo įrenginių statymo strategija leistų ne tik žymiai lengviau spręsti elektros tinklo stabilumo problemas, bet ir patalpų šildymo atpigimą, užtikrintų darbo vietų augimą, energetikos priemonių gamybą. Todėl svarbu rasti būdų tokius energetinius kompleksus ypač skatinti, suteikiant mokestinių lengvatų, o verslas pats nuspręs, su kuo eiti riešutauti.

Apibendrinant norėtųsi atkreipti dėmesį, kad Seime ruošiamas ir labai laukiamas Atsinaujinančių energetikos šalrinių įstatymas, bei jo priėmimas gali užtrukti, todėl reikėtų, bent pradžiai, skubiai priimti tik dalinius Statybų įstatymo, kitų teisės aktų pakeitimus, užtikrinančius AEŠ plėtros pradžią.

Alternatyvios, ypač vėjo, energetikos plėtra Lietuvoje leistų ne tik užtikrinti spartų naujų generuojančių galių instaliavimą, tuo sumažinant galimo energijos stygiaus pavojų, bet ir padėti pagrindus naujai, savarankiškai, laisvos rinkos principais veikiančiai, nuo Rusijos nepriklausomai, konkurentabilių gamintojų sistemai.Valstybės paskatinti ir remiami piliečiai mielai investuotų į pelningą verslą, tuo išjudindami stingstantį ekonominį šalies gyvenimą, o tai galėtų savo ruožtu sušvelninti prognozuojamas ekonominės krizės pasekmes.[2]. Pažymėtina kad, JAV ekonomistas, Nobelio premijos laureatas E. Josephas Stigliz‘as šį kelią rekomenduoja savo šaliai, kaip priemonę išvengti recesijos pasekmių, [3].  JAV prezidentas B. Obama pritarė „žaliosios“ energetikos priemonėms siekiant ekonominių procesų suaktyvinimo. Ar mes turėtume ieškoti kito kelio?Stabilus iškastinio kuro kainos augimas, siekis nepriklausyti nuo dujų ir naftos monopolijų, bei sumažinti oro taršą, paskatino Europos valstybėse alternatyvios energetikos ir ypač vėjo elektrinių (VE) plėtrą bei jų gamybos progresą. Atsirado konkurentabilios, pakankamai galingos (iki 5 MW) vėjo elektrinės, kurias pakankamai greit galima instaliuoti. Pvz., panaudojus  „Enercon“ gamybos E -112 serijos (Vokietija ), 4,5 MW galios vėjo elektrines, kurių eksploatacijos laikas 20 – 25 metai, o atsipirkimo 7 – 9 m [4], galėtume gana greit instaliuoti nemažas galias, palengvinti apsirūpinimą nepriklausomais energijos šaltiniais, padidinti sistemos energetinį potencialą ir padėti pagrindus modernios, paskirstytos gamybos elektros energetikos sistemos (EES) sukūrimui. Elektros tiekimo stabilumą užtikrintų vėjo elektrinių (VE) darbas buferyje su tradiciniais šaltiniais ir su Kruonio hidroakumuliacine elektrine (KHAE).Vėjo energetikos panaudojimas nereikštų atsisakymo nuo branduolinės energetikos ar nuo tradicinių elektros energijos šaltinių naudojimo. Jie ir toliau būtų elektros energetikos pagrindas. Tačiau branduolinių reaktorių panaudojimas turėtų didesnę prasmę numačius ketvirtos kartos, žymiai tobulesnius, saugesnius, ekonomiškesnius, labiau pritaikytus mažos valstybės galimybėms, reaktorius. Juk mes jau stovime ant jų pasirodymo rinkoje slenksčio. [5], [6], [7].  Pasirinkus palyginti nedidelės galios, bet didesnį reaktorių skaičių, nebereikės „rusiško“ momentinio galios rezervo – žymiai sumažinsime priklausomybę nuo Rusijos elektros energetikos monopolio. Argumentas, skatinantis skubėti su Visagino atominės elektrinės (VAE) statyba, pagal LeoLT projektą, neva todėl, kad uždarius Ignalinos atominę elektrinę (IAE) pajusime elektros stygių – neteisingas. Kodėl uždarius  antrąjį IAE bloką, ir pakeitus jį galingesniu, šiuo metu praktiškai nenaudojamu, elektros energijos šaltiniu – „Lietuvos Elektrinės“ turbogeneratoriais, turėtume pajusti energijos stygių? Kitas klausimas, ar nepajusime dujų stygiaus, jei Rusija nuspres pasielgti su mumis pagal ukrainietišką scenarijų. Bet ir čia yra išeitis – mazutas, kurį galėtume naudoti šios eksremalios padėties atveju, bent iki atsiras jungtis su Švedija. Juk šiai kuro rūšiai ir buvo statyta „Lietuvos Elektrinė“ Elektrėnuose. Todėl, šiuo metu, vyriausybės strateginis uždavinys –  atsilaikyti lenkų reikalavimui AB „ Klaipėdos nafta“ akcijas parduoti koncerno PKN Orlen valdomai AB„Mažeikių nafta“ ir išlaikyti valstybės kontrolę šioje strateginę reikšmę saugumui turinčioje įmonėje. Taigi elektros stygiaus  artimiausiu laiku neturėtume justi. Apibendrinant galima teigti, kad apribojus valstybės skubotų investicijų apimtis į elektros gamybos priemonių plėtrą, paliekant šiame sektoriuje daugiau erdvės privačioms investicijoms, pagerėtų   valstybės finansinė padėtis. Platus Lietuvos piliečių įtraukimas į investavimo procesą, padidintų kapitalo apyvartą valstybėje, suaktyvintų ekonominį šalies gyvenimą, atsigautų statybų verslas, susiformuotų smulkus elektros gamybos verslas (vėjo elektrinės), padidėtų darbo vietų pasiūla. Kaip tik to reikia, siekiant išvengti ekonomikos recesijos ar bent sušvelninti jos padarinius. Norėtume atkreipti dėmesį tik į pagrindinius mūsų žemiau teikiamus siūlymus vyriausybei, būtent tik tuos, kurie siejasi su ekonomikos recesijos ir apsirūpinimo elektra, uždarius IAE, temomis: Apriboti valstybės investicijas į energetikos projektus tik investicijomis į  infrastruktūros objektus – elektros tinklus, į tarpsisteminių jungčių įrengimą ir magistralinių elektros perdavimo tinklų sutvarkymą, o į elektros gamybos objektus – skatinti privačias investicijas, Atlikti  demonopolizaciją energetikos sektoriuje ( žr LR Konstituciją, 46str.), tai yra atskirti elektros energijos gamybos funkciją nuo jos perdavimo ir paskirstymo funkcijų valdymo prasme,Paruošti sistemą rinkos santykiams,Paskelbti masinės vėjo elektrinių statybos „vajų“ Lietuvoje, pavadinant jį  TAUTOS STATYBA, išaiškinti visuomenei tokios statybos reikšmę valstybei, investicijų patikimumą ir naudingumą tiek investuotojui, tiek vartotojuiLaikinai sustabdyti numatytų branduolinės energetikos projektų (VAE) vykdymą, nes būtina atlikti skubią studiją dėl 4-os kartos branduolinių reaktorių panaudojimo galimybių. Paspartinti tarpsisteminių elektros jungčių tarp Lietuvos ir Lenkijos bei tarp Lietuvos ir Švedijos elektros tinklų realizavimą.Informacijos šaltiniai:  

1. Dr. Stasys Paulauskas, Aleksandras Paulauskas. „Vėjo energetikos plėtros veiksniai“, Elektros erdvės. 2008 Nr. 1 (19).
2. Dr. Ričardas Malkevičius, „Vėjo energetika – konkurentabili branduolinei?“, Elektros erdvės, 2008 Nr.4 (22).
3. Mykolas Drunga „ JAV ekonomistai apie kovą su ūkio nuosmukiu“. www.lrt.lt/  .2008 11 19.
4. Dr. Enrikas Vilimantas Nevardauskas. „Parodomoji pramoninė vėjo    elektrinė“. Elektros erdvės. 2005 Nr.3(9).
5. „Pakeliui į rinką – miniatūrinės atominės jėgainės“. www.balsas.lt . 2008. 11. 11.
6. Dr. Evaldas Maceika, Fizikos institutas. „ Ar statysime Lietuvoje 4-tos kartos reaktorių?“, Elektros erdvės. 2008 Nr.5 (23).
7. G.D. Storrick, Member, IEEE and M. D. Carelli  “The IRIS (International Reaktor Innovative and Secure) and its Unique Advancement of the State – of the Art”. Westinghouse Electric Co. 2008 IEEE.

Neminima nuostata energijos supirkimo eiliškumui nustatyti, tai yra  kad pirmiausiai būtų  superkama (naudojama) aplinkos neteršianti (neišskirianti anglies dvideginio) ir darni aplinkai energija (Saulės, vėjo, vandens, žemės gelmių), o vėliau – biomasės energija, ir tik vėliausiai energija gaunama iš iškastinio kuro.

Niekur neminimas laipsniškas bazinio, stabilaus elektros energijos gamybos kiekio bendroje sistemoje mažinimas. Tai turėtų būti numatyta, nes oponentai tai naudos kaip argumentą riboti energijos iš AEŠ gamybos galimybes.

Abejotina nuostata kurti naują biurokratinį darinį – atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo administravimo centrą, dar su įvairiomis atstovybėmis savivaldybėse. Manau, kas užtektų Energetikos ministerijos Atsinaujinančių energijos šaltinių skyriui pavesti ten aptartų reikalų priežiūrą.

Minima, kad valdžios institucijos privalės numatyti vietas, kur galima būtų statyti AEŠ  jėgaines. Taip neturėtų būti, nes visokių planų kūrimas ilgai užtruks, atsiras interesų grupių spaudimai,  bei neaišku kas tas vietas turėtų parinkti, nustatyti. Tai iškraipytų rinką. Vieta statyti jėgainę turėtų būti ten, kur sutariama su žemės savininkais, bendruomene,   yra vėjo ar tekančio vandens ir ekonomiškai apsimoka tiesti laidus iki skirstymo arba perdavimo tinklų.

Keistinų teisės aktų sąrašą reikėtų papildyti šiais dokumentais:

–  Nacionalinę energetikos strategią, nes ji aiškiai proteguoja tik atominę energetiką.

–  Teritorijų planavimo įstatymą, nes reikia numatyti paprastą žemės paskirties keitimą, arba visai jo atsisakyti.

–  Statybos įstatymą, nes riboja statinių aukštingumą.

Dirbant vėjo energetikos srityje jau antrą dešimtmetį ir matant į vėjo energetikos verslą ateinančius investuotojus,  juos galima būtų skirstyti į Lietuvos verslininkus ir užsienio investuotojus.

Lietuvos verslininkai dažniausiai ketina investuoti į vėjo energetikos projektus iki 2 mln. Lt nuosavų lėšų, neretai įrengiant vėjo elektrinę šalia savo įmonės gamybos patalpų ir suvartojant dalį pagamintos elektros energijos, kartu įkuriant ir naujas darbo vietas vietinei pramonei, amatams, žemės ūkui.  Kartu su banko paskola tokių investicijų užteka  2 MW vėjo elektrinei.

Užsienio investuotojai dažniausiai veikia per vietinius fizinius asmenis,  ar Lietuvoje įsteigtas įmones ir ketina  investuoti į kuo didesnį vėjo elektrinių parką (15-500 MW). Tokių projektų atsiradimas skatina didesnių (iki 150 mln. EUR)  investicijų pritraukimą, tačiau viešą interesą atitinkančios lėšos , šiuo atveju, iškeliauja į užsienį.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į besikuriantį Lietuvos gyvenviečių bendruomenių, kurių turime virš 700, svarbą bendradarbiaujant su  AEŠ investuotojais. Puikiausias bendruomenių dalyvavimo atsinaujinančiuos energetikos plėtroje pavyzdys yra Smalininkų projektas. Iš įvairių Lietuvos ir ES fondų finansuota vėjo elektrinė ne tik gamina elektros energiją, bet ir sprendžia kitas bendruomenės problemas, pavyzdžiui gyvenvietės gatvių apšvietimo klausimus. Tai  tiesiog klasikinis pavyzdys, leidžiantis investuotojams dirbti kartu su vietine bendruiomene, o jeigu dar toje gyvenvietėje atsiranda daugiau energijos iš AEŠ vartotojų ir naujų darbo vietų – tikslas tikrai bus pasiektas. Taigi rengiant naująjį AEŠ skatinantį įstatymą, svarbu visa tai susieti.

 

Kalbant apie buitinę vėjo energetiką, reikėtų tai sieti  prie būsto elektros energijos vartojimo ir  galimybės nukrauti  centralizuotus elektros tinklus. Vidutinis privataus būsto elektros energijos poreikis siekia 10 kW. Pritaikius 10-20% buitinės vėjo elektrinės naudingumo koeficientą reikėtų kalbėti apie 50-100 kW nominalios galios vėjo elektrinę. Todėl  100 kW galėtų būti ribinė buitinių vėjo elektrinių galia.

Kalbant apie vėjo elektrinių įrengimą jūroje galima nustatyti skatinimo tarifų diferencijavimą pagal atstumą nuo kranto ir gylį. Šiuo atvejų Vokietijos pavyzdys atrodo labiau logiškas, kai priklausomai nuo atstumo nuo kranto ir gylio pagal tam tikrą formulę apskaičiuojamas skatinamojo tarifo taikymo periodas, kas pilnai galėtų būti taikoma ir Lietuvos sąlygoms. Jei vis dėlto pagal šio įstatymo koncepciją skatinamojo tarifo taikymo laikotarpis turėtų išlikti vienodas visoms skatinamoms energetikos rūšims, taikant tą pačią formulę galima būtų diferencijuoti ir skatinamąjį tarifą. Nustatant formulės kintamuosius reikėtų atkreipti dėmesį į Natura 2000 teritorijas ir jų planuojamą plėtrą. Šiuo metu visos jūrinės teritorijos iki 20 izobatės saugomos Natura 2000, o vėjo elektrinių įrengimas tokiose teritorijose yra komplikuotas ir praktiškai neįmanomas. Daugiau informacijos apie jūrinės vėjo energetikos plėtros galimybes Baltijos jūroje http://www.corpi.ku.lt/power/

Apibendrinant aukščiau pateiktus teiginius ir samprotavimus siūlome tokį vėjo energetikos skatinimo tarifų diferencijavimą:

·          vėjo elektrinėms iki 100 kW (imtinai) galios,

·          vėjo elektrinėms nuo 100 iki 2000 kW (imtinai) galios,

·          vėjo elektrinėms virš 2000 kW (imtinai) galios, esančioms Kretingos, Skuodo, Palangos, Klaipėdos, Neringos, Šilutės, Pagėgių ir Tauragės savivaldybėse,

·          vėjo elektrinėms virš  2000 kW galios, esančioms kitose savivaldybėse,

·          vėjo elektrinėms, veikiančioms jūroje,

 

Lietuvos vėjo energetikų asociacija