Kas semia vandenį rėčiu? II dalis

 

 

Jei elektra būtų perduodama aukštos įtampos 330kv laidais, tai ji kaip per rėtį iš Lietuvos patektų arba į Kaliningradą, arba į Latviją. Žinoma, galima tikėtis, kad kaimyninės valstybės bus labai draugiškos ir už mums skirtos elektros perdavimą per savo teritoriją naudos neieškos, bet tuomet kyla klausimas, koks tikslas šitaip konkuruoti su Latvija dėl jungties į Švediją?

Tiesa, yra numatyti tam tikri planai nutiesti aukštos įtampos 330kv laidus nuo Telšių iki Klaipėdos, bet lieka kitas laido galas į Kaliningradą.

 

 

 

 

Iš schemos matyti, kad šis laidas tik „truputį“ dingsta iš Lietuvos teritorijos. Taip „truputį“, kad sustambinto mastelio schemose dažnai atrodo, jog jis visas ir yra Lietuvos teritorijoje. Vis dėlto dabar niekur neteko ne tik matyti šių laidų sujungimo Lietuvoje, bet ir girdėti apie planus sutvarkyti šį mažą plyšį ir tapti nepriklausomiems nuo, pvz., Kaliningrado teritorijoje esančios pastotės kaprizų.

 

Tilto į Švediją perspektyvos rodo Lietuvos energetinės sistemos pritaikymą dirbti ne Lietuvos suverenios valstybės, o senosios sovietinės energetinės sistemos funkcionavimui užtikrinti, o ypač Kaliningrado karinės apygardos kovinės galiai palaikyti.

 

 

 

Yra dar du projektai, kurie turėtų išgelbėti Lietuvą nuo energetinio bado, – nauja atominė elektrinė ir elektros energijos tiltas į Lenkiją.

 

Po tokio ilgo elektros tilto statybos per Lenkijos teritoriją vilkinimo, atrodo, dabar net kurmiui turėtų būti aišku, jog tol, kol Lenkijos pusė pati iš tikrųjų nebus suinteresuota šio projekto vykdymu, visos derybos bus tik imitacija ir tuščias laiko švaistymas, nukreipiantis dėmesį nuo realesnių energetinių problemų sprendimo būdų.

Vėlgi – kam bus naudinga ši lenkiškoji jungtis, jei Lietuva vykdys tik Vieningos energetinės sistemos elektros tranzitą į Europą? Turėtų būti aišku kam, bet kodėl tuomet mes tą jungtį turime už savo pinigus pastatyti ir padovanoti Vieningajai energetinei sistemai?

 

Jei jau mes leisimės „nutempiami“ į Europą kaip IPS/UPS sudėtinė dalis, tai yra kaip Ukraina ar Baltarusija, tai turėtume žinoti ir Rusijos analitikų požiūrį į tokias šalis, „jos partneres“.

Savo prisijungimo prie UCTE per Ukrainą naudą jie vertina taip:

„Ukraina, turėdama jungtį su Europos elektros tinklais, prisiėmė įsipareigojimus atnaujinti sistemų sujungimą, o dėl to reikia investuoti 2,5 mlrd. JAV dolerių į Ukrainos energetikos modernizavimą. Rusija tokių įsipareigojimų neprisiėmė, bet vis vien gavo UCTE pakvietimą prisijungti prie šios sistemos per pastovios įtampos intarpus, kurie nereikalauja tokių didelių investicijų“.

Ar neprimena šie intarpai elektros tiltų iš Estijos į Suomiją ar iš Lietuvos į Švediją?

Kodėl ieškomos tokios paralelės?

Ogi todėl, kad mūsų „energetikai“, labai ilgai neviešinę elektros tilto į Švediją projekto, po to įrodinėję, kad toks projektas savo sudėtingumu vos ne lygus lietuvių skrydžiui į Mėnulį, staiga atlyžo ir patys atsistojo jo realizavimo priekyje. Ar tai nesusiję su 2008 metais Briuselyje pasirašytu IPS/UPS sujungimo su  UCTE techniniu ekonominiu pagrindimu?

Toks klausimas kyla susipažinus su Rusijos požiūriu į dabartinius jos IPS/UPS partnerius:

„Rusijos elektros energija gali būti eksportuojama per pastovios srovės intarpus, kuriuos Rusija galės pasistatyti Ukrainos ir Baltarusijos teritorijoje. Kadangi Ukraina yra valstybė, pasirašiusi Energetinę chartiją, ji neturi teisės neleisti Rusijai pasistatyti pastovios srovės intarpų“.

Ar susiklosčius atitinkamai situacijai Rusija to paties nepareikš Baltijos šalims?

Įdomu tai, kad pati Rusija Energetikos chartijos sutartį pasirašė, tačiau jos neratifikavo. Tokios jos pozicijos pasekmes Europa jau pajuto per dabartinę „dujų krizę“. Išaiškėjo, kad Europai įsipareigojusi tik Ukraina, per kurią dujos transportuojamos, o Rusija – ne, todėl ji su savo dujomis gali elgtis kaip užsimano. 

 

Gal nauja atominė jėgainė Lietuvai bus panacėja nuo energetinio bado?

Kodėl Lenkija labai nori, kad Lietuvoje būtų statoma kuo galingesnė atominė elektrinė?

Lietuviai dažnai pakimba ant kabliuko, ant kurio užkabintas jaukas: „Lietuva yra tokia šalis, kuri nustebins visą pasaulį savo originalumu“.

Energetikoje yra numatytas toks reikalavimas – galios rezervavimas. Jei elektrinė kam nors tiekia energiją, tai jos gavėjas turi būti ramus, jog jai staiga nustojus dirbti elektros tekėjimas nesustos, tai yra turi būti prijungtas atitinkamo galingumo energijos šaltinis, kuris pavaduos sustojusį.

Ką reiškia pastatyti naują, ypač galingą atominę elektrinę Lietuvoje? Tai reiškia, kad Lietuva savo galingumais negarantuos energijos rezervavimo, taigi mes būsime pasmerkti virti didesniame energetiniame katile, o kaip rodo ligšiolinė praktika, „virėjai“ – dispečeriniai pultai yra už  mūsų šalies ribų. Taip su naujuoju energetiniu monstru mūsų energetika ir toliau liks priklausoma nuo kitų šalių valios.

Gal nieko baisaus, kad neturėsime savarankiškos energetikos, gal užsiimsime elektros gamyba ir eksportu ir gyvensime vargo nematydami?

Galima pasirinkti variantą naujos atominės jėgainės, kurios galingumus sugebėsime rezervuoti patys, tad, kaip ir dabar, laikysime paruoštą, bet nenaudojamą Elektrėnų jėgainę. Tai sau galėjome leisti, kol veikė nuo tarybinių laikų likusi Ignalinos AE, bet ar ūkiška investuoti milijardus į naują elektrinę, žinant, kad dėl to teks išjungti veikiančią jėgainę, ir tokioje mažoje šalyje, kaip mūsų, turėti dvigubai jos poreikius viršijantį elektros energijos potencialą ir pusę jo laikyti nenaudojamą?!

Pažvelkime į Vakarų Europos šalių patirtį. Kad ir kaip atrodytų keista, ten neribotu elektros energijos eksportu nesižavi nė viena valstybė. Europos energetinė sistema UCTE yra savarankiškų valstybių energetinių sistemų kooperacija, kur jos susijungia tam, kad galėtų viena kitai pagelbėti perleisdamos atsiradusį energijos perteklių arba padengdamos laikinus elektros trūkumus. Europos šalių elektros energijos importo-eksporto balansas neviršija 20 procentų jų gaminamos energijos. Europos šalys taip susitvarkiusios savo energetines sistemas, kad kiekviena gali išgyventi ir savarankiškai, o Lietuva viliasi savo atomine elektra pamaitinti „pusę Europos“.

Niekas jos iš mūsų nepirks mums palankiomis kainomis, jei jos tiekimo pastovumas nebus garantuotas!

Centralizuotam elektros energijos siuntinėjimui iš vieno regiono į kitą buvo sukurta ir dabar vystoma Rusijos valdoma Vieninga energetinė sistema IPS/UPS. Šiandien būtent ji gauna tikrąją naudą iš perteklinės energijos, atsirandančios galingose AE ne piko metu.

Ši sistema turi kelis privalumus: vienas – ji hidroelektrinėmis gali rezervuoti dideles galias, kitas – sistema apima daugelį laiko zonų, todėl vienos zonos perteklinė (pigi) elektra, kitur tampa pikinė.  

 

 

 

 

Taigi ateityje, kaip ir dabar, pelną iš elektros kainų skirtumo turės tas, kuris sugebės ją iš perteklinės paversti pikine, mes tam turime Kruonio hidroakumuliacinę, o Rusija – „ilgą laidą“ per keletą laiko zonų.

 

Lietuvai apsimoka pardavinėti tik tą energiją, kuri neša pelną mums, o ne tarpininkams rytuose, vakaruose ar šiaurėje.  Dėl to verta paskaičiuoti, kiek realiai bus tokių pelningų pirkėjų.

 

Dar vienas argumentas dėl statomų elektrinių galios. Mus gąsdina Rusijos planais statyti atominę elektrinę Kaliningrado srityje. Kai kurie mūsų energetikos korifėjai džiūgauja, kad Kaliningradas, pasistatęs AE ir  neturėdamas kur dėti savo  perteklinės  energijos, maitins Lietuvą pigia elektra (kaip mes dabar ją dovanojame Baltarusijai ir Rusijai). Nemanau, kad Rusijos energetikai tokie trumparegiai. 

Pavyzdžiui, Kaliningrado technikos universiteto profesorius, technikos mokslų daktaras V. Gnatiukas, 2008 metais kalbėdamas apie optimalų šio regiono energetinio komplekso kūrimą, ne tik nemini atominės elektrinės projektavimo, bet laiko klaidingu sprendimu ir nuo 2002 metų vykdomas dujomis kūrenamos stambios  elektrinės, vadinamos „ТЭЦ-2“, statybas. Numatoma, kad ši elektrinė ne tik turi  patenkinti Kaliningrado srities elektros poreikius, bet planuojama, kad ji galės eksportuoti elektrą į gretimas valstybes. Tačiau šios elektrinės statybos tikslas – ne prekyba, o Kaliningrado energetinio saugumo užtikrinimas, jei Baltijos šalys sumanytų tarifais ar prisijungimu prie Europos energetinės sistemos sutrikdyti elektros tiekimą iš Rusijos į Kaliningradą. Todėl tokį energetikos vystymą V. Gnatiukas laiko neoptimaliu.

Rusijai siūlomos dvi veikos kryptys – siekti išsaugoti elektros tiekimą per Lietuvos teritoriją, kurti mažesnio galingumo elektrinių tinklą, kad nekiltų problemos dėl didelių galių rezervavimo vienai stambiai įmonei.

 

Lietuva turėtų bent kartais, ne tik per šventinius paradus, prisiminti, kad ji yra NATO narė, prisiminti Gruzijos karinį konfliktą su Rusija ir įvertinti savo energetikos funkcionavimą ekstremalioje situacijoje. Rusija tokią situaciją Kaliningrade vertina pakankamai rimtai. Pacituosiu tą patį  V. Gnatiuką:

 

„Kaliningrado srities energetinė problema turi dar vieną labai svarbią sudėtinę dalį: stacionarios energetinės sistemos būklė ypatingojo Kaliningrado rajono teritorijoje (jungtinių Baltijos laivyno sausumos ir pakrantės pajėgų grupuotės, karinių oro pajėgų ir priešlėktuvinės gynybos,  strateginės paskirties raketinių pajėgų, pasienio ir vidaus reikalų pajėgų) operatyvine strategine prasme yra nepatenkinama. Pavojaus atveju atsiras aštrus elektros energijos deficitas, kuris stipriai dezorganizuos karinių pajėgų ir laivyno vadovavimą, kai reikės juos mobilizuoti karinei parengčiai. Kariniuose miesteliuose, kaip taisyklė, nėra rezervinių energijos šaltinių. Net patys svarbiausi objektai Kaliningrado ypatingajame rajone negali autonomiškai funkcionuoti ilgiau nei dvi paras“.

 

Įdomu, kaip situacija atrodytų Lietuvoje, jei sudėtingu momentu mums būtų smogta per dabartinę energetinę sistemą?!

 

Atrodo, taip paprasta ieškoti regioninės energetikos vystymo klausimo sprendimo būdų, kai tikslas – energetinio saugumo užtikrinimas.

Kodėl Lietuva jau beveik 20 metų blaškosi tarp grandiozinių planų bei neįgyvendintų pažadų ir lieka nepažengusi nė žingsnio iš tos energetinės sistemos, su kuria gyvavo tarybiniais laikais?

Manding, atsakymas – aiškaus tikslo nebuvimas. Visuomenė nežino, kur galima būtų pasukti, o energetikai nenori keisti senos sistemos. Jei visuomenei kartais ir pasiseka „išspausti“ iš energetikų kokį projektą, tai šie jį taip atsainiai vykdo, kad galiausiai jis lieka tik tuščia forma be pradinio turinio ir nesprendžia tų tikslų, dėl kurių buvo raginama jį įgyvendinti. Taip įvyko su derybų dėl Ignalinos AE veiklos pratęsimo sužlugdymu, naujos AE statybos uždelsimu, elektros tilto per Lenkiją statyba.

 

 Ką daryti?

Tikriausiai yra ne vienintelis Lietuvos energetikos vystymosi kelias. Daugeliu kelių galima eiti, bet to ėjimo prasmė ir vertingumas priklauso nuo to, ar mes einame į numatytą tikslą, ar šiaip klaidžiojame žengdami kiekvieną žingsnį ten, kur šiandien atrodo eiti patogiau.

Pradėkime nuo tikslo.

Kaip jau minėjau, daugelis šalių rūpinasi savo energetiniu saugumu, kurį jos užtikrina gebėjimu savarankiškai išgyventi ne tik ekonomikos augimo, bet ir kriziniais laikotarpiais.

Taigi tikslas – Lietuvos energetinis saugumas, kurį užtikrintų jos savarankiškumas. 

Dori lietuviai nuo seno pratę patys savarankiškai susitvarkyti  savo  namuose, išvedžioti elektrą taip, kaip jiems reikia, pastatyti skaitiklius, kad nešvaistytų pinigų veltui. Iš pradžių gali tekti kartais pakentėti dėl sutrikimų, pasispausti, pataupyti, bet vėliau, būdamas pats sau šeimininkas, esi ramus, kad nereikės prašinėti kitų nei malonės, nei išmaldos.

Jei paprastas ūkininkas gali susitvarkyti savo namuose, ar negali to padaryti valstybė?

 

Iš pradžių imkime ir pasidarykim lietuvišką elektros žiedą, kad nepriklausomai nuo mūsų kaimynų nuotaikų kiekviena mūsų šalies vieta turėtų galimybę gauti mūsų šalyje gaminamą elektrą.

Iš karto norėčiau pabrėžti, kad Lietuvos elektros žiedinimas nereiškia jos atsijungimo nuo kitų energetinių sistemų, o atvirkščiai, pareiškimas, kad mes galime ir pasiruošę bendrauti su visais ir kiekvienu, bet kaip partneriai, o ne kaip jungtis kažkieno sistemoje.

 

Gal toks žiedinimas yra techniškai labai sudėtingai įgyvendinamas projektas arba yra neišsprendžiamų žemės nuosavybės klausimų tiesiamų elektros linijų kelyje, jei iki šiol jo niekas nepadarė?

Dar kartą pažvelkime į Lietuvos Energijai priklausančių tinklų schemą – iš tikrųjų, laidai išvedžioti tik mažo galingumo – 110 kv. Net pati „Lietuvos Energija“ yra numačiusi šiaurėje tiesti galingesnes  elektros  linijas, tik gabaliukas ties Kaliningrado siena jai, matyt,  yra „uždrausta zona“.

Bet kam kalbėti apie planus, juk Lietuvoje toks žiedas jau seniausiai egzistuoja!

Veikiantis žiedas yra net sujungtas su Lenkija.

Gaila, kad vietoj energetinio žiedo „Lietuvos Energija“ per savo stulpus nutiesė šviesolaidžius. Na, bet juos galima suprati – viena vertus, Rusija neprieštaravo, kita vertus, – gal tuomet ūkio ministru buvusiam V.Milakniui, kaip informacijų technologijų bendrovės įkūrėjui, šis projektas pasirodė artimesnis ir suprantamesnis?

Kad ir kaip būtų, kelias Lietuvos energetiniam žiedui yra pramintas.

 

Dabar apie lietuvišką elektros gamybą. Kaip aiškina mūsų energetikai, Lietuvoje elektros stygiaus ir uždarius Ignalinos AE nebus – Elektrėnų „Lietuvos elektrinės“ pajėgumų užteks. Problema yra tik kuro kaina ir galios rezervavimas (kas pavaduos Elektrėnus, jei jų elektrinė visai sustos?)

Tai gal derėtų rimčiau pasvarstyti šias dvi problemas?

Norint sumažinti galios rezervavimo problemą, reikia nestatyti tokių galingų elektrinių, kad jų veiklos problemos taptų visos Lietuvos galvos skausmu, skatinti mažesnių, bet ekonomiškai efektyvių elektrinių tinklo plėtrą.  Jei jau turime Lietuvai per daug galingą elektrinę Elektrėnuose ir potencialą statyti naują atominę jėgainę, tai bent  nestatykime jos galingesnės už Lietuvos elektrinę. Tegul jos viena kitą ir „prižiūri“.

Ir išvis vertėtų atsisakyti vilties gyventi iš elektros energijos eksporto, tuomet sumažėjus gigantiškų elektrinių statybų apetitui sutaupysime lėšų.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti Kruonio hidroakumuliacinei elektrinei – svarbiausia jos neperleisti į IPS/UPS rankas tiesiogiai ar per tarpininkus Lietuvoje ar Europoje.

Dabar apie kuro kainą elektros gamybai.

Kodėl ji tokia, kodėl ji mus gąsdina?

Todėl, kad mes neturime alternatyvų ir priklausome nuo monopolinio tiekėjo.

Tai ir spręskime šią problemą, o ne svajokime, kad bus kažkada gerai, kai pastatysime naują atominę.

Jei mums tiekiamos per brangios dujos, tai arba pasistenkime padaryti taip, kad jas parduotų pigiau, arba pakeiskime jas kitu kuru. Įvairesnio kuro naudojimas būtų pravartus ir tuo, kad praradę galimybę apsirūpinti viena jo rūšimi neliksime visiškai „ant ledo“.

Džiaugiuosi, kad kol kas mūsų vyriausybė nesusigundė lenkų vilionėmis ir neperleido jiems Klaipėdos naftos terminalo –  mūsų galimybės apsirūpinti skystu kuru atgabenamu laivais.  

 

Lietuva jau prarado galimybę derėtis dėl dujų kainų, kai Gazpromui atidavė dujų vamzdį, einantį į Kaliningradą, bet per Lietuvos teritoriją į šią sritį vis dar tiekiama IPS/UPS sistemos elektra, o rusiško standarto bėgiais rieda jų vagonai. 

 

Tik realiai, o ne deklaratyviai sukūrę savarankišką energetinę sistemą, atjungę ją nuo dispečerinės Maskvoje, galėsime pradėti derybas dėl mums palankių kainų kurui ir elektros energijai, žinoma, jei eliminuosime tarpininkus, kurie dabar pelnosi iš energijos kainų skirtumo skirtingose sistemose.

Atlikus šiuos veiksmus ir šalies viduje sutvarkiusi energetinę sistemą pagal Lietuvai priimtiniausius standartus, mūsų šalis galėtų dalyvauti ir energetinių sistemų sujungimo projektuose, bet kaip UCTE ar NORDEL narė, o ne Rusijos sistemos dalis

 

 

330 kV elektros stulpas Bitėnų kaime – vieša energetikų paslaptis

 

Vakuuminiai saulės kolektoriai

 

 

Esmė yra naujo tipo kolektorių taikymas .Skystis, esantis variniame vamzdelyje (kuris yra centre dviejų stiklinių stiprių borosilikato vamzdžių) užverda, kai saulė kolektorių įkaitina iki 25 laipsnių Celsijaus. Skysčio virimas vyksta dėl to, kad vamzdelis yra vakuume, kuriame reikia žymiai mažesnės temperatūros vandeniui užvirti. Borosilikato stiklas atsparus krušai, lietui, sniegui. Sistemos viduje cirkuliuoja antifrizas, todėl kolektorius veikia ir žiemą. Kolektoriaus įkaitimui nebūtina saulė, jis šyla ir debesuotą dieną nuo saulės „radiacijos” per debesis. Vamzdžiai yra labai stiprūs ir nelengvai sudaužomi, bet jeigu taip atsitiktų, saulės kolektoriaus vamzdžiai pakeičiami labai lengvai. Saulės kolektoriai gali veikti su keletu sudaužytų vamzdžių, tik efektyvumas bus sumažintas. Saulės kolektorius nepakeičia dujų ar elektrinio šildymo, jis yra šių sistemų geras pagalbininkas. Ne visos dienos metuose yra saulėtos, bet jeigu imsime metų vidurkį, teisingai parinkta saulės sistema gali patenkinti apie 70% karšto vandens poreikio namui. Didinti sistemą neverta, nes vasaros metu šilumos bus perdaug, jeigu tik turėsite didesnę akumuliacinę talpyklą  arba  vandens baseiną karšto vandens kaupimui.Saulės kolektoriai gali būti naudojami ir žiemą prie -30 laipsnių Celsijaus temperatūros,  nors efektyvumas sumažėja. Šilumos gavimas vyksta temperatūroje, svyruojančioje apie -5 – 0 laipsnių Celsijaus. Vidutinis kasdieninis saulės energijos spinduliavimas į horizontalų paviršių (kWh/m2/dieną).

   Besidominantiems daugiau informacijos galima rasti  http://montech.lt/lt/sale.htm

   arba: www.kompresina.lt ,  www.viessmann.com

DAR KARTĄ APIE TARPSISTEMINES JUNGTIS

2007-07-28 Seimas priima AE įstatymą, kurio 8 straipsnio 4 dalies 4,5, ir 6 punktuose suformuluoti strateginiai Lietuvos energetikos politikos uždaviniai – sujungti Lietuvos EES sistemą sinchroniniam darbui  su UCTE. Atrodo, viskas išspresta belieka tik dirbti. Na ir užvirė darbas. Tik ne tam, kad realizuoti Seimo valią – kuriant savarankišką, nepriklausomą nuo Rusijos, integruotą į ES, Lietuvos EES, o – atvirkščiai, kad viskas liktų nepakitę, o BV EES liktų visiems laikams integruotos į rusiškają IPS/UPS sistemą. Lietuvos mokesčių mokėtojų milijonai švaistomi į kairę ir dešinę. Užsakomos tendencingos studijos, mokslinių darbų ataskaitos, konferencijos, kurių išvados iš anksto žinomos – likti Rusijos sudėtyje. Pirmaisiais smuikais groja  A. Ignotas. R. Juozaitis, V. Paškevičius ir kiti AB „ Lietuvos energija“ buvę ir esami energetikai, vėliau tapę net Leo LT darbuotojais ir vadovais.        Po Seimo rinkimų, matyt išsigandę atsakomybės, atsistatydina R.Juozaitis, S. Spėčius, nelieka vadovybėje A.Ignoto ir kitų prorusiškos energetikos puosėlėtojų. Tačiau išlieka jų dvasia, kurią ir toliau propoguoja, kaip nebūtų gaila, garbūs mokslo atstovai, teigiantys, kad nesvarbu kokia jungtimi sinchronine ar asinchronine susijungsime su Europa, kad asinchroninė netgi turinti privalumų, nesvarbu, kad dėl to liktume sudėtine rusiškos IPS/UPS sistemos dalimi.        Norėtusi, kad dr. A. Bačauskas pats sau atsakytų į klausimą, kodel Višegrado šalys, vos tik sugriuvus SSRS, nedelsdamos atsijungė nuo IPS/UPS, net ir tos kurios turėjo veikiančias asinchronines tarpsistemines jungtis su UCTE, išmontavo keitiklius ir perėjo į sinchroninį darbą su UCTE ? Išmontuoti keitikliai (konverteriai) buvo užkonservuoti ir kantriai laukė pirkėjų iš Rytų

Komentaras po BTV laidos apie Drukšių ežerą

 

Moderatorius iš KRONIKOS skilties perkėlė šį komentarą: Ašmanto pozicija                                         4 Ketvirtadienis, 30 Balandis 2009 19:35                                                                                                             Liudas

Keista, kad profesorius Ašmantas neužsiminė, jog jis pats neprieštaravo, o džiaugėsi Ignalinos atominio monstro statyba. Juk ir buvę pajėgumai nuo norimų pastatyti ne taip daug ir skiriasi. Tada Drukšių ežeras buvo ežeru, o dabar jau tik techninio vandens bala. Kažkaip nesueina galai. Na o aiškinimas, kad Lietuvai norint atskirai ( ar su Latvija ir Estija) savo eletros tinklais tiekti elektrą pagal europietiškus standartus, tampant UCTE nare, reikės Rusijai mokėti “ milžiniškus pinigus“,- aiškus profesoriaus Leono Ašmanto politikavimas ir advokatavimas Rusijos naudai. Lietuva, kaip patyrusi okupaciją turi tarptautine teise paremtą reikalavimo teisę REPARACIJAI pašalinti visas neteisėtų veiksmų pasekmes atkuriant situaciją, kuri būtų egzistavusi, jeigu tas pažeidimas nebūtų padarytas. Iki okupacijos ir aneksijos Lietuva nebuvo vieningosios Rusijos energetinės sistemos dalis. Kaip suvereni valstybė ji turi teisę grįžti į buvusius ar pasirinkti kitus standartus, egzistuojančius UCTE. REPERACIJOS formas pasirenka nukentėjusi valstybė. Taigi, kokios geros elektros linijos nutiestos bebūtų, skriaudą patyrusi valstybė pati pasirenka, ką su jomis daryti ir kaip vykdyti restituciją natūra, nemokant jokių kompensacijų. Tai teisinė pozicija. Na o elektoros tinklų specialistai aiškina, kad Rusijai galima pasiūlyti ir toliau naudotis viena iš linijų Baltarusija- Kaliningrado sritis. Šia linija Lietuva ir taip nesinaudoja ir Lietuvai ji nereikalinga. Taigi ir gera kaiminystė lieka ir niekam jokių nuostolių dėl Lietuvos prisijungimo prie UCTE praktiškai nėra. Žinoma, prorusiški energetikai galėjo pasirašyti „slaptas“ sutartis, bet tada jomis būtų pažeistas Konstitucinis aktas dėl nesijungimo į postsovietines sistemas. Davę tokius įgaliojimus ar pasirašę tokias sutartis asmenys visvien bus žinomi ir atitinkamai įvertinti. Bet tai jau kita problema. 

 

TARPSISTEMINĖS ELEKTROS JUNGTYS – REGIONINIO KOOPERAVIMO LAIDAS

 

Studijoje nagrinėjami keli galimi tų projektų įgyvendinimo scenarijai įvairioms elektros paklausos situacijoms regione iki 2025 m. Toks ilgas laikotarpis reikalingas tiek dėl projektų įgyvendinimo ilgos trukmės, tiek dėl ilgalaikių investicijų.  1 lentelė. Regiono energetikos sistemų duomenys

  NORDEL BALTSO Lenkija Vokietija ir Olandija
Metinis elektros suvartojimas, TWh 401 25,5 142 698
Metinė elektros gamyba, TWh 398 26,4 148 832
Didžiausia apkrova, GW 68 4,6 22,7 117
Įrengta galia, GW 94,3 9,1 32,5 161

 Tarpinėje ataskaitoje pateikti elektros rinkos naudos modeliavimo rezultatai (2 lentelė). Pagal juos geriausias sprendimas elektros rinkos naudos požiūriu yra dviejų jungčių projektų – Estija–Suomija („Estlink 2“) ir Lietuva–Lenkija – įgyvendinimas. Tai duoda ne tik socialinę ir ekonominę naudą, bet ir pagerina elektros tiekimo saugumą bei sujungia Skandinavijos, Baltijos ir Europos elektros rinkas. 2 lentelė. Baltijos tarpsisteminių elektros jungčių kaštai

Jungtis Galia, MW Investicijos, mln.€ Metiniai kaštai, mln.€
Estija–Suomija 650 278 22
Lietuva–Lenkija 500 632 51
Lietuva–Lenkija 1000 1110 89
Švedija–Baltija (Lietuva) 700 610 49

 Antroje vietoje yra tik vienos junties – tarp Lietuvos ir Lenkijos – įgyvendinimas, o trečioje – dviejų jungčių – Lietuva–Lenkija ir Švedija–Baltija įgyvendinimas. Ketvirtoje vietoje pagal elektros rinkos naudą būtų visų trijų jungčių įgyvendinimas. Ataskaitoje pažymima, kad visų trijų jungčių įgyvendinimas, vertinant elektros tiekimo saugumą ir elektros rinkų integraciją, gal būtų geriausias sprendimas, tačiau tuo įsitikinti bus galima tik atlikus detalesnę analizę.    Įvertinus visas projektams įgyvendinti reikalingas procedūras, jų trukmė bus keletas metų, todėl Baltijos jūros regiono perdavimo sistemų operatorių bendrovės ketina toliau bendradarbiauti ir iki šių metų vasaros parengti projektų įgyvendinimo grafiką, įvertinti ir jų naudą elektros tiekimo saugumui bei patikimumui, parinkti labiausia tinkamas jungčių technologijas. Ataskaitoje taip pat pažymima, kad pagal 2015 m. scenarijų regione jau reikės papildomų perdavimo galingumų, o tai reiškia, kad kuo greičiau projektai bus įgyvendinti, tuo didesnę naudą jie atneš. Po vasaros šis darbas bus tęsiamas ENSO-E (European Network of Transmission System Operators – Electricity) Baltijos jūros regioninio planavimo bendradarbiavimo forma. 2010 m. jis turėtų būti paskelbtas pirmame Europos elektros tinklų plėtros dešimtmečio plane.Bet kokios tarpsisteminės elektros jungties įgyvendinimas reikalauja dviejų šalių partnerių pastangų ir bendrų interesų. Lietuva jau antras dešimtmetis nesėkmingai siekia sujungti Lietuvos ir Lenkijos tinklus, nes toks projektas Lenkijai žada daugiau bėdos nei naudos. Lenkijai savos elektros pakanka, todėl, kol veikė Ignalinos AE pilna galia, jos pigi elektra kėlė grėsmę Lenkijos anglį kūrenančioms elektrinės. Be to, Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklų sujungimas, kuris Lenkijai nieko gero nežada, reikalauja didelių investicijų Lenkijos elektros tinklų plėtrai (apie 371 mln. eurų), kuri pačiai Lenkijai nereikalinga. Tik kai Baltijos šalys nusprendė kartu statyti NAE Lietuvoje, Lenkijai atsirado interesas sujungti savo tinklus su Lietuvos. Lenkija planuoja pradėti plėtoti savo atominę energetiką ir jai praverstų Lietuvos patirtis. Be to, toks sujungimas turi ir Europos Sąjungos prioritetą (jo įgyvendinimui yra paskirtas Europos Komisijos koordinatorius), todėl Lenkija tikisi tuo pasinaudoti ir gauti finansinę paramą savo elektros tinklų plėtrai.Lietuva tokio projekto įgyvendinimui jau seniai pasirengus. Yra parengtos kelios studijos. Dar 1999 m. buvo parinkta elektros linijų Lietuvoje trasa. 2008 m. gegužės 19 d. buvo įsteigta bendra Lietuvos ir Lenkijos projektą plėtojanti bendrovė „LitPol Link“. 2008 m. AB „Lietuvos energija“ pradėjo to projekto įgyvendinimui reikalingos 330 kV elektros linijos Kruonio HAE-Alytus techninio projekto darbus. Deja, projekto plėtojimui yra trukdymų ir Lietuvoje, – kai kurie politikai, nelabai žinodami, kaip veikia energetikos sistemos, reikalauja Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklus sujungti sinchroniniam darbui ir tapti UCTE nariais. Politiškai tai patrauklu, tačiau sinchroninio sujungimo įgyvendinimas daug brangesnis ir jam įgyvendinti reikia daugiau laiko. Sinchroniškai prisijungti prie UCTE faktiškai reiškia integruoti Baltijos šalių ir Lenkijos energetikos sistemas. Tai daug sudėtingiau ir reikalaus kur kas daugiau laiko ir lėšų nei sujungti Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklus. Be to, kaip rodo atliktos tarptautinės studijos, energetikos sistemų asinchroninės jungtys gerina jų galios srautų valdymą ir veikimo stabilumą. Lietuvai ir Baltijos šalims svarbu turėti tarpsisteminę jungtį su Lenkija, nesvarbu – sinchroninę ar asinchroninę, nes ji išplečia elektros rinką ir padidina apsirūpinimo elektra patikimumą.2008 m. buvo baigta „SWECO International“ vykdyta nuolatinės srovės elektros kabelio Lietuva-Švedija galimybių studija, kurią finansavo Svenska Kraftnät ir Lietuvos energija. Šis projektas yra įtrauktas ir į NORDEL elektros tinklų plėtros planą. Reikia pritarti Latvenergo nuomonei, kad Baltijos sisteminius elektros tinklus reikia laikyti bendrais ir kartu nuspręsti, kaip juos tikslinga sujungti su Švedijos elektros tinklais – ar per Lietuvą, ar per Latviją, ar per Estiją. Svarbu sujungti, ir kuo greičiau. Lietuvos energija praeitais metais pradėjo 330 kV elektros linijos TelšiaiKlaipėda techninį projektą. Ta elektros linija reikalinga pagerinti Klaipėdos regiono aprūpinimo elektra patikimumą. Kartu ji būtina ir sujungiant Baltijos ir Švedijos elektros tinklus. Tokia jungtis pagerintų Baltijos ir Skandinavijos elektros rinkų integraciją bei galių mainų tarp Baltijos ir Skandinavijos šalių galimybes, kartu turėtų įtakos ir apsisprendžiant dėl Visagino AE blokų galingumo. Konkurencinė elektros rinka – gerai, bet elektros rinka gali būti veiksminga tik tuo atveju, jei galime pakankamai ir patikimai pasigaminti elektros. Tai gali užtikrinti energetikų regioninis kooperavimas. Baltijos energetikai turi tokio bendradarbiavimo daugiametę patirtį. Reikėtų, kad tuo pasektų ir kiti, suinteresuoti Baltijos šalių pažanga. Tiek Visagino AE, tiek tarpsisteminės elektros jungtys su Suomija, su Lenkija, su Švedija yra svarbu visoms Baltijos šalims ir Baltijos jūros regionui.

 

Atominės elektrinės Lietuvai nereikia

Lietuvoje aukščiausiu politiniu lygmeniu gausu atominės elektrinės advokatų. Atrodo ne paslaptis, kad atominės elektrinės yra rizikingos, tačiau viešumoje formuojama nuomonė, kad rizika yra minimali ir kontroliuojama. Nepaisant Ūkio ministerijos pasamdytų mokslininkų dar 2006 metais pateiktų išvadų, kad Lietuvai neapsimoka statyti naują atominę elektrinę, Lietuvos Nacionalinės energetikos strategijoje yra numatyta statyti naują atominę elektrinę. Numatyta, kad 2015-2017 metais nauja atominė elektrinė bus pradėta eksploatuoti.  Nors ir teigiama, kad Strategija buvo kuriama atsižvelgiant į „energetikos ūkio valdymo ir aplinkosaugos srities pasaulines tendencijas“, ir joje numatyta didinti atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą, tačiau tai, kad vis dar skelbiamas  kontroversiškas sprendimas statyti naują atominę elektrinę, kelia abejones, ar tikrai buvo remtasi naujausiomis tendencijomis, o ne kaip Lietuvoje dažnai įprasta remtis jau pasenusiomis tendencijomis, manant, kad tai ir yra pačios naujausios ir pažangiausios.  Tikrai pažangus klimato kaitos problemos sprendimo būdas būtų skatinti  alternatyvių, ekologiškai patvarių ir decentralizuotų energetikos technologijų vystymą. Dar prieš kurį laiką žurnalas Ode rašė, jog pasaulio politikos ir verslo lyderiai susitarė skatinti perėjimą prie vandenilio energijos panaudojimo, tačiau yra delsiama imti sparčių veiksmų. Naftos magnatai ir automobilių gamintojai dar nori pasipelnyti iš investicijų į seną infrastruktūrą, o politikai vengia įgyvendinti sprendimus, kurių įgyvendinimas reikalauja daugiau laiko nei rinkimų periodas. Todėl protestai nerimsta. Liepos 15d. žmonės buvo raginami protestuoti prieš G8 ekologiškai destruktyvius planus vystyti naftos, anglies, dujų ir atomines energetikas, nes tai dar labiau gilintų vieną iš opiausių globalinių problemų – klimato atšilimą. Tačiau klimato kaita nėra vienintelė problema, kurią padėtų išspręsti perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo. Akmens amžius nesibaigė todėl, kad baigėsi akmenys, tad naftos amžiaus pabaigos nereikia laukti, kol visiškai pasibaigs nafta. Perėjimas prie masinio vandenilio ar kitų atsinaujinančių energijos technologijų panaudojimo duotų naują ekonominį impulsą, padėtų mažinti skurdą, užtikrintų stabilumą ir saugumą, padėtų mažinti oro užterštumą ir stabilizuotų klimato atšilimą. Tai būtų decentralizuotas demokratiškais principais paremtas energijos generavimas.  Profesorius Bragi Arnason iš Islandijos dar 1978 metais buvo įsitikinęs, jog vandenilio energija yra ateities ekonomikos pagrindas, tačiau iš pat pradžių jo mintys buvo priimtos skeptiškai. Idėja pasirodė patraukli kompanijoms DaimlerChrysler, Shell ir Norsk Hydro, ir su profesoriaus pagalba Islandija tapo eksperimentine vandenilio energijos panaudojimo laboratorija. Prieš tris metus Reikjavike buvo atidaryta pirmoji vandenilio degalinė. Palaipsniui  iki 2030 metų yra numatyta visiškai pereiti prie vandenilio energijos panaudojimo.  Rocky Mountain Instituto (JAV)  įkūrėjas Amory Lovinsas, žinomas kaip „vandenilio guru“, išvystė energetikos pertvarkos planą. Pasak jo, investicijos į vandenilio ekonomiką yra perspektyvesnes, efektyvesnės ir pelningesnės nei tęsti įprastą dabartinės energetikos šabloną.  Energija yra ekonomikos pagrindas, o ateities ekonomikos pagrindas turėtų būti ne naujų atominių elektrinių statyba, o atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas. Įsivaizduokite, kad jūs turite mašiną, kuri yra ne tik yra jūsų transporto priemonė, bet ir neteršiančios energijos jėgainė. Pagamintos energijos perteklių galėsite parduoti vietinėje bendruomenėje ir taip gauti papildomų pajamų. Esant tokioms perspektyvoms, kam reikia brangių, rizikingų ir pavojingų atominių elektrinių?  

*Autorė yra ekonomistė ir Darnios plėtros specialistų asociacijos (Didžioji Britanija) narė

** Straipsnis pirmą kartą spausdintas Atgimime 2006 m

Ką darysim su atominės vizija?

Visiems aišku, kad statyti čia, Lietuvoje, tokią labai galingą energetinį junginį buvo sumanymas aprūpinti energija buvusios Sovietų Sąjungos poreikius, o bėdos (tragedijos) atveju būtų tik kraštinių imperijos teritorijų nurašymas. Dabartinis noras toje pačioje vietoje statyti naują atominę elektrinę (NAE), aprūpinant elektra kelias šalis, ko gero, yra tik sovietinio energetinio mąstymo tęsinys, o gal net kitų šalių pragmatinių interesų tenkinimas. Lenkijai tai būtų lengviausias būdas aprūpinti elektra savo šiaurės rytų zoną ir dar su sava jungtimi, Latvijai ir Estijai – lyg ir stabilios energijos rezervas, Rusijai – būdas išlaikyti Baltijos šalis savo energetinės priežiūros zonoje ir Kaliningrado problemos sprendimas. Švedijos interesų vis dar nematome (švedų specialistai ir prašo parodyti, kad bent turime bendrą rinką su latviais ir estais…). Teisybės dėlei reikia prisiminti, kad neseniai didžiuma Švedijos partijų susitarė, kad netrugdys plėtoti savo šalyje atominę energetiką, bet valstybė į tai nesikiš, palikdama tai daryti verslui. Kita vertus švedai valstybiniu lygiu visaip rems atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtrą, matydami šioje kryptyje ir patrauklaus verslo sritį, ir planetos sveikatą. Gali sudominti galimi Vokietijos interesai, nes ši šalis savo teritorijoje statyti atominės elektrinės negali. Atsiradus tinkamam konsultantui, būtų galima įrodyti, kad pastačius NAE, dalį energijos būtų galima parduoti Vokietijai per jūra nutiestą nuolatinės srovės kabelį. Statyti atominę elektrinę kitos šalies teritorijoje turbūt yra daugelio valstybių svajonė, tik kur čia nauda Lietuvai – visa statyba, materialiniai resursai, atominės atliekos, paaukštintos energijos kainos saviems – ar ne per brangu?Galimi ir kitų šalių interesai, stumiantys mintis statyti NAE Lietuvoje. Tai gali būti reaktorių gamintojai ar stambios tarptautinės statybos firmos. Nutarus statyti NAE, mūsų šalies statybininkai ir montuotojai praktiškai neturės galimybių įsikomponuoti į amžiaus statybas (nors Lietuvos elektros perdavimo tinklai taip pat laukia nemažų investicijų). Kita vertus, liberalizavus atsinaujinančių ir alternatyvių energetinių (AEŠ) šaltinių statybą, bent jau 10 metų (iki NAE bus pastatyta), atsirastų galimybė plėtotis ir statybų, ir montavimo bendrovių verslui, ir visam smulkiam ir vidutiniam verslui apskritai. Be to, manoma, kad remiantis kitų šalių patirtimi ir Lietuva įjungs į žemės ūkio gamybos ciklą ir energetiką (biodujų gamyba, biokuro gamyba, energetiniai augalai ir kita). Paradoksas tai, kad NAE šalininkai bijo AEŠ plėtros, nes kas tada, kokiais kiekiais ir kokia kaina pirks naujosios atominės pagamintą elektrą? Antras paradoksas tas, kad viena iš pagrindinių sąlygų prisijungti prie europinės UCTE sistemos yra šalies vidinių galios rezervų subalansavimas, o tą atlikti neturint labai didelių galių elektrinių yra kur kas paprasčiau. Ar nereiktų iš naujo peržiūrėti Lietuvos energetikos strategiją, iš naujo įvertinant bendrosios Baltijos šalių elektros rinkos įtaką, naujas elektros sistemos valdymo tendensijas, pritraukiant elektros vartojimą prie jos generavimo šaltinių (korinis principas), inicijuojant bazinio elektros generavimo santykio peržiūrėjimą, įvertinant AEŠ plėtrą kelių metų bėgyje ir NAE statybą?

Pirmaeiliai darbai energetikoje

Logiška galvoti , kad Lietuvai priėmus sprendimą uždaryti IAE, pranyksta pagrindinė kliūtis rišanti mus su Rusijos EES,  atsiveria galimybė pakeisti situaciją ir sukurti savarankišką, atvirą vakarų pasauliui Lietuvos EES. Deja, prorusiškos orientacijos Lietuvos valdžią, tenkino esama padėtis. Nieko nebuvo daroma, kad keisti energetikos politiką. Šie politikai ir AB „ Lietuvos energija“ vadovybė per 8- nerius valdymo metus beveik nieko nedarė, kad pasiruošti IAE uždarymui ir Lietuvos EES integracijai į vakarų sistemas, nors gera to meto ekonominė padėtis ir ES parama leido tai daryti. Daroma buvo viskas, kad užvilkinti procesą ir palikti visus IAE laidojimo rūpesčius ateinantiems į valdžią politikams ir mokesčių mokėtojams.

 

Leo LT sukūrimas buvo nusikalstamos veiklos Lietuvos energetikai viršūnė. Tai leido monopolizuoti visą energetikos sektorių, iškelti pelno siekimą, nesvarbu kokiomis priemonėmis, aukščiau kitų vertybių, tame tarpe aukščiau valstybės nepriklausomybės. Į vienas rankas pateko elektros tnklai (natūralus monopolis) ir elektros gamyba (konkurencinė veikla) , kas prieštarauja sveikai logikai ir europietiškoms tradicijoms bei sudarė prielaidas stambioms finansinėms aferoms. Vadovaudamasi tokiais moralės principais, Leo LT, įsitraukė į, ko gero, vis dar Lietuvoje veikiančios 5 – os kolonos vaidmenį, nes apie tai liūdija Leo veikimo principai ir pastangos išlikti priklausomiems nuo Rusijos EES. Tuo nesunku įsitikinti paanalizavus žiniasklaidoje ir specialioje literatūroje pateiktą informaciją, pvz:

          numatyti Visagino atominės elektrinės  reaktoriai (VAE), pagal IAE analogą. Tai padaryta net neatlikus galimybių studijos, verslo plano, be tarptautinių partnerių sutarimo, be UCTE sąlygų ir reikalavimų, nepaisant AE įstatymo nuostatų dėl lygiagretaus darbo su ES elektros sistema. Dėl neteisingo pasirinkimo, t.y. dėl  galimai per didelės reaktoriaus galios, gali tekti prašytis rusų avarinio rezervavimo, arba tai reikštų likti Rusijos EES sudėtine dalimi.

          ne ant Baltarusijos, o ant Lenkijos sienos numatoma statyti konverterių stotį. Apie tai, visai neseniai, AB „Lietuvos energija“ informaciją galima buvo skaityti žurnale „ Elektros erdvės“, (2008 m. Nr.2). Tai reiškia likti Rusijos elektros standartų erdvėje ir lygiagrečiai dirbti ne su ES, o su Rusijos EES.

          Neatliktas net toks elementarus, bet labai svarbus, darbas tam, kad lietuviška elektra į Klaipėdą galėtų būti tiekiama Lietuvos elektros tinklais, be rusų malonės. Reikėjo tik palyginti nedidelės rekonstrukcijos linijoje Kaunas – Klaipėda.

 

Ką daryti ?

1.  Išardyti Leo LT, kaip struktūrą monopolizuojančia visą elektros sektorių, kaip blogybę, padariusią žalą valstybei. Pakeitimas vienų darbuotojų kitais – valstybei lojaliais, klausimo nesprendžia. Monopolis, nepriklausomai nuo to valstybinis ar privatus, visados išliks ydinga struktūra.

2.  Perdavimo tinklus – valstybės valdomą infrastruktūrą, atskirti nuo elektros gamybos įmonių, išskyrus Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę (KHAE) bei Kauno HES, kaip teikiančias sistemines paslaugas perdavimo tinklui.

3.   Elektros gamybos įmones išskirti į atskirą, tarpusavy konkuruojančių įmonių visumą. Valstybės ir privataus kapitalo santykį jose, turėtų nustatyti vyriausybė tik strateginiams objektams.

 4.   VAE neišspres apsirūpinimo elektra problemos artimiausiu metu. Naivu tikėtis, kad statysime greičiau už suomius, taigi statybai reikės nemažiau 10 metų.  Branduolinę jėgainę galima pradėti projektuoti, tik prieš tai atlikus nepriklausomą galimybių studiją, turint verslo planą bei paklausos elektros energijai augimo prognozes. Ko gero, atlikus išsamų tyrimą paaiškės, kad turimų elektros šaltinių galios pakaks iki to momento, kai sulauksim 4-os kartos, žymiai saugesnių, ekonomiškesnių, savo parametrais geriau tinkančių mažai valstybei, reaktorių. Apie jų greito pasirodymo galimybę plačiai rašoma. Kad nesigraužtume  po 5-ių metų dėl nesėkmingo sandorio, nereikėtų skubėti užsakyti reaktorių dabar. Todėl logiškai sunku paaiškinti buvusios vyriausybės ketinimus.

5.   Paskubinti tarpsisteminės jungties su Švedija realizavimą, siekiant sumažinti energetinę BV atskirtį nuo vakarų pasaulio.

6.   Elektros linijos į Lenkiją statybos darbus pradėti ne anksčiau, nei lenkai pradės savo perdavimo tinklo ir tarpsisteminių jungčių su Europa stiprinimu.

7.   Energetinių žaliavų (gamtinių dujų) importui iš Rusijos ženkliam sumažinimui, atidaryti žalią gatvę žaliąjai energetikai (vėjo, bio, geo jėgainėms ). Tam įgyvendinti tereikia atkoreguoti teisės aktus, pašalinant nelogiškus apribojimus ir biurokratines kliūtis bei numatant skatinimo mechanizmus. Parinkus galingas vėjo jėgaines ( 4 -5 MW), bei mažas kogeneracines elektrines, naudojančias alternatyvų kurą, galima tikėtis sparčios jų plėtros ne tik pajūry, bet ir visoje Lietuvos teritorijoje, panašiai kaip tai nutiko Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse, įgyvendinus privačių investicijų skatinimo programas. Valstybės paskatinti ir remiami piliečiai, susibūrę į akcines bendroves, mielai investuotų savo bankų indėliuose užšaldytas lėšas į šį smulkų, bet pelningą verslą, tuo išjudindami stingstantį ekonominį šalies gyvenimą. Atsirastų tūkstančiai darbo vietų, pagyvėtų ekonomika, o tai galėtų, savo ruožtu, gerokai sušvelninti prognozuojamas ekonominės krizės pasekmes bei padėtų spręsti apsirūpinimo elektra problemas tarpbranduoliniame laikotarpyje. Gamybos decentralizacija ir konkurencija tarp gamintojų taptų pagrindu bendros, didele dalimi liberalizuotos, BV elektros rinkos atsiradimui.

8. Ryšium su galima vėjo energetikos plėtra, vertėtų pramąstyt galimybę papildyt KHAE bent viena hidroturbina, kurios debetas galėtų būti švelniai keičiamas tiek siurblio, tiek generatoriaus režime, analogiškai Tiuringijos HAE. Tai gerokai palengvintų sistemos darbą, keičiantis vėjo greičiui.

 

Teisiniai energetikos monopolizavimo aspektai

Iš vykdomų veiksmų matosi, kad „ Lietuvos energija“ kartu su Ūkio ministerijos darbuotojais darė viską ( neindeksavo Kruonio , Kauno HES turto, švaistė pinigus nereikalingoms studijoms, investicijoms ir etc.), kad valstybės valdomi elektros objektai sukurtų kuo blogesnius piniginius sriautus ir taip pasiekė , kad valstybės valdomų įmonių akcijos dirbtinai nupigo. Tada VST savininkai  per suorganizuotą grupę- susiviejijimą savo dirbtinai pabrangintas akcijas iškeitė į valstybinių įmonių dirbtinai nupigintas akcijas, taip užvaldė valstybės turtą visoje Lietuvos elektros energetikoje, vėliau , jau pasirašius LEO LT steigimo sutartį,  VST  savininkai perkėlė dividendus į LEO LT,  iš banko pasiskolino pinigus   apyvartinėms lėšoms ir beveik milijardą litų  iš tų paskolintų pinigų  išsimokėjo dividendų pavidalu. Pareiga atiduoti bankui skolą,- lieka LEO LT.  Pati įvykių eiga rodo, kad tam galėjo ryžtis tik tada, kada pvz. papirkimo būdu buvo užsitikrinta, kad valdininkai , teisėsaugoje irgi, piktnaudžiaus savo padėtimi, viršys savo įgaliojimus ar nevykdys to darbo, kuri privalo vykdyti. Nustatyti kas , kaip ir kokiu mastu prisidėjo prie neteisėto valstybės turto užvaldymo galima tik atlikus  tyrimą Baudžiamojo proceso tvarka. Pradėti tokį tyrimą faktinių aplinkybių pakanka. Atkreiptinas dėmesys, kad žalą, atsiradusią dėl nusikalstamų  veiksmų dengia ne vien juridinis asmuo, o ir fiziniai organizuotos grupės- susivienijimo dalyviai.

            Teisėsaugininkams atsisakant pradėti tyrimą Baudžiamojo proceso tvarka, lieka galimybė valstybei išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo Civilinės teisės ir Civilinio proceso nustatyta tvarka.

            Kada sutartis sudaroma pažeidžiant pagrindinius sutarčių sudarymo principus, dėl ko pažeidžiami ne tik šalies, šiuo atveju valstybės , interesai, bet ir viešieji interesai,- ji tampa absoliučiai negaliojančia.( C.K. 6.225 str. Absoliučiai negaliojanti sutartis yra niekinės sutarties sinonimas). Kada yra imperatyvia  įstatymo norma nurodyta, ką pažeidus sutartis pasidaro niekinė, jos nereikia nuginčyti teisme. Šiuo atveju turtą išreikalauti iš neteisėto valdymo galima visada, tik išreikalavimo būdas priklauso ar VST savininkus laikysime sąžiningais neteisėtai įgyto turto valdytojais, ar nesąžiningais neteisėtai įgyto turto valdytojais.

            Atkreiptinas dėmesys, kad nei vienas iš Seime esančių įstatymo projektų neprieštarauja Konstitucijai, nes Civilinis kodeksas numato daugybę atvejų, kada sudaryto sandorio nereikia nuginčyti teisme, pvz. C. K. 6.217 str. išvardija atvejus, beja atitinkančius ir LEO LT sandorį, kada sutartis nutraukiama vienašališkai, o C. K. 6.218 str. nurodo tik 30 d. terminą, kurio reikia prisilaikyti vienašališkam sprendimui priimti. Abejotina tik ar priimant įstatymą reikia siūlyti atkartoti Civilinio kodekso normas  , o gal geriau tiesiog nurodyti , kad pažeisti pagrindiniai sutarčių sudarymo principai, valstybės, kaip sutartis šalies interesai ir,  svarbiausia, viešieji interesai, todėl ši  sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Taigi Seimo komiteto išvada, kad Seimui pateikti Įstatymo projektai prieštarauja Konstitucijai, aptariamu atveju laikytini nesusipratimu ar klaida, nes tada Konstitucijai prieštarautų ir Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas. Manau, kad neteisingai per televiziją du Seimo nariai- teisininkai aiškino, kad tik Vyriausybė atstovauja valstybei. Deja, Vyriausybė atstovauja valstybei, kaip institucijai. Valstybei, kaip piliečių sąjungai TAUTAI, atstovauja jos išrinkti atstovai SEIME. Įkeičiant visai Tautai priklausantį turtą nedidelės grupės žmonių naudai, pažeistas sutarčių sudarymo per atstovus principas, gi minėto komiteto išvada kitos sutarties šalies gali būti aiškinama kaip vėlesnis, bet  vistik Tautos atstovų sutikimas viso Lietuvos turto įkeitimui. Pasekmės valstybės ir viešiesiems interesams tada būtų skaudžios. Taigi, Seimas galėtų priimti tokio turinio įstatymą:-„ Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybei sudarant sutartis su NDX buvo pažeisti moraliniai ir viešosios sutarčių sudarymo tvarkos principai, dėl ko buvo esminiai pažeisti viešieji interesai,- Seimas nutaria : laikyti, kad Vyriausybės sudaryta sutartis su NDX energija dėl LEO LT steigimo prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.“ Toliau jau viską sutarties šalys gali sutvarkyti taikiai, arba pradėjus civilinį procesą dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, arba nebijantiems prokuroro darbo, pradėjus baudžiamąjį procesą.

 

Kas semia vandenį rėčiu?

Vis neapleidžia mintis, kad kažkas yra ne taip, kad valdžios ir „energetikos žiniuonių“ pažadai, veiksmai ir jų rezultatai nesutampa neatsitiktinai. Atrodo, kad kažko svarbaus nepastebime ir teks gailėtis, kad pražiopsosime kryžkelę, kurioje Lietuva dar turi šansą pasirinkti savą energetikos vystymo kelią. Prašokus teisingą kelią kiekvienas vėlesnis žingsnis tik tolins mus nuo jo, nuo nepriklausomos ir suverenios valstybės energetinės sistemos.

Paprasčiausia būtų išsiaiškinti, ar mūsų nepastabumas yra įgimtas bruožas, ar vis dėlto kažkas dėl jo yra suinteresuotas. Tačiau dažnai mums kelią pastoja įvairūs mitai apie energetiką. Štai pora iš jų:

          pirmasis mitas – energetika yra toks sudėtingas dalykas, kad jį gali suprasti tik labai dideli šios srities specialistai ir tik jie gali paaiškinti, kaip ir kas yra iš tikrųjų, kodėl viskas ateityje gali būti tik taip ir ne kitaip;

          antrasis mitas – nors mes visi esame priklausomi nuo energetikos, mokame už ją savo pinigus, tai esanti labai neįdomi tema ir apie ją kalbėti neverta;

Toks vandens drumstimas kelią įtarimą, kad čia gali būti gaudomos labai didelės žuvys. Pabandykime bent pažiūrėti, kokį laimikį galima ištraukti iš mūsų „energetikos kūdros“? 

 

Kaip mes ėjome?

Norėdami išvynioti šį susipynusį lietuviškos energetikos kamuolį, turėtume susirasti kokį nors siūlo galą.

Neseniai žiniasklaidoje pasirodė maža žinutė, kad yra rengiama elektros energijos avarinio rezervo sutartis, kurią turėtų pasirašyti „Lietuvos energija“ ir kitų šalių energetinės įmonės, dabar dirbančios vieningoje sistemoje. Ši žinia, kaip ir daugelis pranešimų apie energetiką, nerado jokio susidomėjimo tarp žurnalistų ir akies mirksniu dingo iš akiračio.

Tikriausiai atsitiktinumas, tačiau informacija apie naujas Lietuvos energetikų sutartis su Vieninga energetine sistema pasirodė tuo momentu, kai Lietuvoje buvo tarpuvaldis. A. Kubiliaus vyriausybė buvo dar nesuformuota, o G. Kirkilo jau krovėsi lagaminus, žodžiu, labai palankus metas greitai susitvarkyti problemiškus reikalus.

Juo labiau kad patirtis rodo, jog Rusijos energetikai nepraleidžia progos pasinaudoti tokiomis situacijomis ir kiekvienu patogiu momentu stengiasi primesti Lietuvai kuo daugiau įsipareigojimų, kad apsunkintų mūsų galimybes vykdyti savarankišką energetinę politiką.

Grįžkime prie elektros energijos avarinio rezervo sutarties. Ši sutartis apie techninius dalykus – su formulėmis, parametrais ir kitais ne kiekvienam suprantamais dalykais, bet jos esmė yra ta, kad ją pasirašiusios šalys žengia dar vieną žingsnį sujungti savo energetines sistemas į vieningą tinklą. Dispečerinių darbuotojai kartu treniruojasi likviduoti krizines situacijas, paruošiamos instrukcijos ir kt. Žodžiu, po tokio įdirbio kiekvienas Rusijos Vieningos sistemos energetikas galės gąsdinti: matote, kaip viskas baisu ir sudėtinga dėl tų avarijų, kas gi jus, vargšelius, išgelbės, jei mėginsite nuo mūsų pabėgti?

Įdomu, kad ši sutartis atrodo kažkokia neišbaigta, trūksta įsipareigojimų ir atsakomybės. Regis, ji yra dalis kažko didesnio. Patempkime už šio siūlo ir pažiūrėkime, ką ištrauksime.O ištraukiame tokius organizmus kaip BRELL ir IPS/UPS, na, su jais ir dar BALTSO, UCTE.

BRELL – Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos energetinių sistemų darinys, kurį 2001 metais po premjero R. Pakso sparneliu Vilniuje išperėjo ponas Čiubaisas, o IPS/UPS, tai Integruota energetinė sistema/Vieninga energetinė sistema. Kodėl IPS/UPS taip vadinasi, šiandien sunku pasakyti, nes iš principo tai nuo sovietų laikų likusi vieninga sistema, koordinuojama iš Maskvos. Bet rusai visuomet mėgo žodžių žaismu sudaryti tikrovės neatitinkantį įspūdį.

 

 

Jei pradėjome šnekėti apie žaisliukus Baltijos šalims, būtina pasakyti, kad joms buvo leista susikurti ir dar mažesnį junginuką BALTSO – atseit trijų Baltijos sesių energetinį junginį. Buvo net bandymų atjungti Baltijos energetines sistemas nuo sovietinio monstro – 1996–1998 metais buvo vykdoma „Baltijos žiedo“ (Baltic Ring) studija, kurios pagrindinis tikslas – išnagrinėti elektros rinkos, kuri atsirastų nutiesus elektros žiedą aplink Baltijos jūrą sukūrimo galimybes. Vienas iš nagrinėjamų scenarijų – Baltijos energetikos sistemų sinchroninis darbas su UCTE. Kaip ir galima buvo tikėtis, studija parodė, kad sinchroniniam Baltijos šalių sujungimui su Vakarų elektros sistema būtini didžiuliai energetikos sistemų pertvarkymai.

 

BALTSO

 

Kaip pamename, tuomet pasirodė geradarė Rusijos Vieninga energetinė sistema su vilionėmis Baltijos sesėms nesprukti iš sovietinių tinklų. Energetikai buvo nieko prieš, bet Vyriausybė nesutiko, ir „energetikams“ teko „tempti gumą“.

1999 metais Lietuvai buvo bandyta įbrukti susitarimą dėl lygiagretaus energetikos sistemų darbo. Šioje iš pirmo žvilgsnio nekaltoje sutartyje, po kuria parašus turėjo padėti ne valstybės vadovai, o tik įmonės (Lietuvos energijos) direktorius, buvo įrašytas vienas, bet esminis įsipareigojimas – panorėjusi iš jos pasitraukti šalis turėtų kompensuoti nuostolius visoms likusioms jo dalyvėms. T. y. po tokio dokumento pasirašymo Lietuva, sugalvojusi pasitraukti iš sovietinio tipo energetinės sistemos ir prisijungti prie Vakarų Europos ar Skandinavijos, turėtų, pvz., baltarusiams nutiesti naujas elektros linijas, gal dar naują elektrinę pastatyti, gal dar ką, žodžiu, padaryti viską, kad Rusija, Baltarusija, Latvija, Estija jaustųsi lyg niekas nepasikeitę. Bet liekantieji sistemoje gali niekada nepasijusti pakankamai kompensuoti, o Lietuva gali niekada neatsiskirti. Ir priežastis čia ne baltarusių godumas, o Rusijos nenoras atiduoti per Lietuvos žemę nutiesto elektros laido, jungiančio Kaliningrado anklavą su motina Rusija.

1999 metais konservatorių, G.Vagnoriaus, vyriausybė uždraudė Lietuvos įmonei pasirašyti tokius įsipareigojimus, todėl tik į valdžią atėjus rusams tinkamesnei R. Pakso vyriausybei 2001 m. vasarį vėl su ta pačia sutartimi į Lietuvą nepatingėjo atvykti net pats Rusijos energetinės bendrovės „JES Rossii“ valdybos pirmininkas Anatolijus Čiubaisas. Kad būtų tikriau, prie jo prisijungė ir K. Prunskienė su V. Uspaskichu. Šį kartą sutartį prastumti pasisekė, tik įvyko vienas nesklandumas – konservatorių frakcijos iniciatyva buvo nutarta pakeisti punktą dėl įsipareigojimų kompensuoti nuostolius pasitraukiant iš sutarties.

Tuomet energetikai ėmė dievagotis, jog susitarimas reikalingas Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, o nepasirašius minėto susitarimo, Rusija sudarys kliūčių Lietuvai eksportuojant elektros energiją per Baltarusiją į Vidurio Europą.

2001-02-07 Seime vyko K. Prunskienės iniciatyva organizuotas Lietuvos ir Rusijos pasitarimas ekonominio bendradarbiavimo klausimais. Iš kairės Seimo narė K.Prunskienė, antras iš dešinės Rusijos ambasadorius Lietuvoje J.Zubakovas, Rusijos delegacijos narys A.Čiubaisas, Rusijos pramonininkų verslininkų sąjungos prezidentas A.Volskis.

 

Taigi šiokia tokia sutartis, prijungianti Lietuvą prie Vieningos energetinės sistemos, buvo sutvarkyta. Ką dar galėjo Rusija padaryti, kad mes neatsijungtume, jei tiesmukai teisiniais metodais nepavyko „išdurti“?

Reikėjo pasiekti, kad nebūtų techninių galimybių tai padaryti ir žmonių tai atlikti.

1999 metais „Lietuvos energijos“, „Latvenergo“ ir „Eesti Energija“ sutarė, kad prie UCTE reikia jungtis kartu ir laišku kreipėsi į UCTE prezidentą bei Lenkijos „Polskie Sieci Elektroenergetyczne“ prezidentą dėl techninių ir organizacinių sąlygų Baltijos šalių elektros energetikos sistemų sinchroniniam prisijungimui prie UCTE.

Į jį UCTE Prezidentas 2000 metų kovo 6 d. atsakė, jog yra kliūčių, trukdančių sinchroniškai prisijungti prie UCTE sistemos. Be to, sujungimas su UCTE pareikalautų Baltijos energetikos sistemų atskyrimo nuo vieningos Rusijos ir Baltarusijos energetikos sistemos, iškiltų elektros energijos Kaliningrado sričiai tiekimo klausimas. Suabejota, ar Baltijos šalių prisijungimas viena linija prie UCTE sistemos patenkins patikimumo reikalavimus. Žodžiu, begalė problemų ir pasiteisinimų, kodėl Lietuvos energetika turi priklausyti nuo Maskvos kontrolės.

Taip išsisukinėjant laikas bėgo, bėgo, kol pasikeitė vyriausybė – premjeru tapo R. Paksas, o čia, kaip sakoma, korta ir pradėjo eiti. Pirmiausia ši vyriausybė nutraukė derybas dėl elektros tilto į Lenkiją. Po to kur buvęs kur nebuvęs atsiranda Čiubaisas su pasiūlymu, kurio mūsų energetikai negali atsisakyti – ir štai 2001 metais jau sukurtas BRELL. O tų pačių metų spalį susitikę Rusijos Prezidentas V. Putinas ir Europos Sąjungos Pirmininkas Guy Verhofstadt pažymi, kad Rusijos ir Europos elektros linijų sujungimas atitinka abipusius interesus. Tai nedelsiant buvo įkūnyta sprendimu atlikti tyrimus ir paruošti techninį ekonominį UCTE ir IPS/UPS susijungimo pagrindimą.

Daug nelaukdama NVS Elektroenergetinė taryba 2002 metų pradžioje pareiškia suinteresuotumą susijungti su Vakarų Europos energetine sąjunga UCTE. Gražu, kad šis NVS organas kartu praneša ir apie Baltijos energetinių sistemų norą jungtis į bendrą krūvą – vieningą energetinę sistemą. Tad mechanizmas paleidžiamas.

Lietuvoje tuo metu įvyksta pora įvykių, kurie vėliau suvaidins tam tikrą vaidmenį mūsų istorijoje. 2002 metų pradžioje buvęs „Kauno energijos“ direktorius R. Juozaitis tapo visos „Lietuvos energijos“ vadovu, o metų viduryje gimė  UAB „ADIFIKA“ – nedidelė, į akis nekrintanti įmonėlė.

Lietuvoje vis dar sudaromas įspūdis, kad mes ir toliau bandome kurti savarankišką energetiką, kad siekiame tiesiogiai susijungti su Europa. Ta proga 2002 metų balandį Baltijos operatorių iniciatyva net buvo atliktas Baltijos energetikos sistemos atsidalijimo nuo IPS/UPS energetikos sistemos eksperimentas.

Išanalizavus duomenis 2002 metų lapkričio 6 d. sudarytas Lietuvos elektrinių reguliavimo sistemų pertvarkymo pagal UCTE reikalavimus priemonių planas, kurį Lietuvos elektrinės numato užbaigti 2010 metais. Tik yra viena svarbi detalė – pagal bandymo rezultatus nustatyta, kad Baltijos energetikos sistemos gali dirbti stabiliai izoliuotu režimu, tačiau dėl didelių vienetinių galių ir didelės instaliuotų galių koncentracijos ilgesniam laikui toks darbo režimas neužtikrina patikimo elektros energijos tiekimo ir saugumo. Taigi peršasi išvada – eksperimentuoti galime, bet tokia lietuviškos energetikos sistema ilgesnį laikotarpį savarankiškai neišgyvens – reikia būti prie ko nors prisijungusiems.

Tuo pačiu metu UCTE specialistai pradeda pirminę galimų srautų analizę, kurie susidarytų sujungus Rusijos energetiką su Europa sinchroniniu būdu, ir 2003 metais padaro išvadą, jog šių sistemų sujungimo galimybės abejonių nekelia. Ir rusiškasis Vieningos energetinės sistemos lokomotyvas juda toliau į Vakarus ir tempia visą Baltijos energetinę sistemą paskui save – 2003 metais NVS Elektroenergetinės tarybos pirmininkas Čiubaisas su UCTE prezidentu M. Fuksu pasirašo protokolą, kuriame patvirtinamas sprendimas atlikti sistemų sujungimo tyrimus. Liepos mėnesį vakarų Ukrainos energetinė sistema (vadinamoji „Buštuno ŠEC sala“) pradeda sinchroninį darbą su Vakarų Europos energetine sistema UCTE.

 

 

Tuo metu, kai Rusijos vieninga sistema vykdo realius susijungimo veiksmus, Lietuvos vyriausybė vis tiria ir tiria linijos į Vakarus statybos pagrįstumą. 2003 metų sausio mėn. Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) užsakymu atliktas tyrimas, konsultuojantis Lenkijos ir Lietuvos Vyriausybes apie galimybes įgyvendinti šių valstybių elektros energijos tinklų sujungimą.

Tačiau negalime sakyti, kad visiškai niekas Lietuvoje nesiima praktinių veiksmų. Iš ankščiau minėtos įmonės UAB „Adifika“ ir valstybei priklausančios įmonės „Kauno energija“ gimsta „Energijos realizacijos centras“ (ERC). Kitaip nei Lietuvos energija ir mūsų vyriausybė, jis be jokių ilgų tyrimų neria į elektros energijos varinėjimo per Lietuvos sieną verslą. 2003 03 07 jis gauna nepriklausomo elektros energijos tiekėjo licenciją ir kaipmat laimi konkursą tarpininkauti parduodant perteklinę elektros energiją, pagamintą Ignalinos atominėje elektrinėje. Apie energetikų Juozaičių ir Seimo nario konservatoriaus Ramūno Garbaravičiaus sąsajas su šiuo verslu yra jau nemažai rašyta, todėl norėtųsi tik pasidomėti, kas sukūrė sąlygas tokiai veiklai? Kodėl tokia sėkminga įmonė atsirado būtent šiuo metu?

Politikos tęstinumas

Trumpam grįžkime į 2000 metų  balandžio 26 d.  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. posėdį – pirmininkauja A. Kubilius, svarstomas klausimas „Dėl eksportuojamos elektros energijos kainos“, pranešėjas  Ūkio ministras V. Milaknis. Nusprendžiama pritarti Ūkio ministerijos pasiūlymui, kad sudaromose elektros energijos eksporto sutartyse eksportuojamos elektros energijos, pagamintos valstybės įmonėje Ignalinos atominėje elektrinėje, kaina būtų ne mažesnė negu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka apskaičiuotos trumpalaikės ribinės sąnaudos. Taigi, V. Milaknis pateikė, A. Kubilius pasirašė, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas Vidmantas Jankauskas patvirtino metodiką, o Kauno „energetikai – konservatoriai“ jos pagrindu užkūrė verslą.

Kitais žodžiais tariant, anksčiau valstybė nustatydavo žemiausią kainą, kuria galima į užsienį parduoti Ignalinos AE elektrą, o nuo tol kaina priklauso tik nuo skaičiukų, įrašytų į formulę.  Reikiamus skaičiukus parinkti galima visada, jei yra noras ir suinteresuotumas. Tad pasrūva pigi lietuviška elektra į Rusijos Vieningąją energetinę sistemą, o pinigai į sėkmingai ir laiku įkurtas įmones.

Kelkimės į 2004-uosius metus. Tai metai, kai žmogus, žadėjęs Nobelio premiją tam, kuris įrodys, kad Lietuva gali išgyventi be Tarybų Sąjungos, gali iš arti matyti jos stojimą į NATO ir Europos Sąjungą.

Tikriausiai atsitiktinai iki stojimo į NATO kovo mėnesio 29 dieną ir į ES – gegužės mėnesio 1 dieną, buvo spėta patvarkyti dar keletą reikaliukų, kurių tikslas – politiškai atsiskyrusią nuo Rusijos Lietuvą palikti visiškai priklausomą nuo jos energetikos.

2004 m. sausio 23 dieną su LR Vyriausybės palaiminimu OAO „Gazprom“ parduodama 34 % valstybei priklausančių AB „Lietuvos dujos“ akcijų. Kad nekiltų triukšmas, sutartyje buvo numatyta, jog OAO „Gazprom“ tieks gamtines dujas apimtimis, ne mažesnėmis kaip 70 % nuo bendro Lietuvos vartotojų poreikio. Lietuva už popierinius Gazpromo pažadus atidavė Rusijai realų dujų vamzdyną – realų svertą veikti Lietuvai tiekiamų dujų kainą. Kuo toks „pelningas“ Lietuvai sandoris baigėsi, jau pajutome. Bet tai telieka pono A. Brazausko sąžinės reikalas. Šiuo atveju domina tik tai, kad nukirtome šaką, ant kurios Lietuvos energetinės strategijos kūrėjai tikėjosi atsisėsti uždarę Ignalinos AE.

2004 m. vasario mėn., kaip rašo Rusijos šaltiniai, vykdant NVS energetinės tarybos sprendimus suvienytomis Baltarusijos, Moldavijos, Rusijos, Ukrainos ir Baltijos šalių energetinių kompanijų jėgomis, žinoma, jautriai koordinuojant ОАО «СО-ЦДУ ЕЭС» buvo organizuotas darnus darbas ruošiant Europos ir NVS (kartu su Baltijos šalimis) energetinių sistemų sujungimo techninį ekonominį pagrindimą.

Darbas vyko sklandžiai, mat čia ne kokie „vietiniai“ Lietuvos ar Baltijos šalių interesai, o Rusijos valdžios duotas vienas iš svarbiausių uždavinių savajai Vieningajai energetinei sistemai  (ОАО РАО «ЕЭС России»). Tikslas – bendras Rusijos, NVS ir Baltijos šalių sinchronizavimas ir prisijungimas prie Europos energetinės sistemos UCTE.

Tikriausiai neblogai mūsų energetikai pasidarbavo bendram „Jedinaja energetičeskaja sistema Rosiji“ labui, nes jau tų pačių metų pabaigoje Taline vykusioje „Basrec“ energetikos konferencijoje Europos komisijos Transeuropinių energetikos ir transporto tinklų vadovas Giunteris Hanreichas pareiškė, jog Lietuvos ir Lenkijos projekto ateitį lems Rusijos ir Europos sąjungos energetikos sistemų sujungimo galimybių studijų rezultatai. Nuo jų priklausys, ar reikės sujunginėti Lietuvos ir Lenkijos energetikos sistemas. Abejonių dėl linijos projekto tikslingumo kilo todėl, kad elektros linijų tarp Lietuvos ir Lenkijos galingumas gali būti per mažas, tad kol kas, iki bus išsiaiškinta, esą nieko neverta daryti. Numatomą Rusijos ir ES energetikos sistemų sujungimo galimybių studiją , kuri bus finansuojama iš ES „Tacis“ programos lėšų, ketinama parengti tik 2006 m. Simptomiška, kad Lietuvos atstovai apie tai, jog Lietuvos ir Lenkijos projekto ateitis susieta su kitu projektu, sužinojo tik šioje konferencijoje. Sakoma, kad jie bandė pasipiktinti ir net grasinosi aiškintis, kodėl Lietuva nieko nežinojo apie galimybę dar ilgam likti be tiesioginės energetinės jungties su Vakarais. Nors kuo baigėsi ši audra stiklinėje, girdėti neteko.

 

Tiesa, nuo 2004 m. atsirado galimybė kalbėti ir apie mažąjį Baltijos žiedą – Skandinavijos ir Baltijos šalis, bet gal ir dėl to, kad mūsų energetikai labai susikoncentravo ties Rusijos kuruojamu projektu, elektros linijos Lietuva–Lenkija pažanga buvo labai lėta. Tokia lėta, kad net „lėtiesiems“ estams ir suomiams trūko kantrybė ir 2004 m. balandžio mėn. buvo sukurta „Nordic Energy Link“ bendrovė, skirta sujungti povandeniniu kabeliu „Estlink“ Estijos ir Suomijos elektros tinklus. Lietuviai taip pat sudalyvavo šiame projekte, bet, kaip toliau parodė istorija, tik tam, kad savo teisę į elektros eksportą perleistų „draugams“.

Mūsų rytų kaimynai toliau tvarko savo struktūras Lietuvoje – 2004 lapkričio mėn. 10 d. Energijos realizacijos centras (ERC) pereina į Rusijos elektros energijos eksporto-importo operatoriaus „Inter RAO JES“ rankas.

Kaip aiškino „Inter RAO JES“ atstovas Ivanas Abramovas, tai įvyko todėl, kad „Lietuvos energetikos sistema turi didelę reikšmę Rusijai, ypač dėl elektros tiekimo Kaliningrado sričiai, todėl labai svarbu stiprinti bendradarbiavimą tiek elektros energijos prekybos, tiek bendrų investicijų projektų Lietuvoje srityse“.

Lietuva, sujaudinta tokiu rusiškos įmonės ERC rūpesčiu savo tautiečiais, atiduoda išskirtines elektros energijos prekybos su Rusija teises. Tai yra už kiek jie pirks, už tiek ir parduosime, nes pasirinkimo neturime.

 

Nuo 2005 iki 2008 metų Lietuvos energetikos glaudimąsi prie Rusijos vieningosios energetinės sistemos galima apibūdinti kaip rutiną.  

2005 Balandžio 19 ОАО «СО – ЦДУ ЕЭС» (Россия), НЭК «Укрэнерго» (Украина), ГПО «Белэнерго» (Беларусь), Moldelectrica (Молдова), Latvenergo (Латвия), Lietuvos Energija (Литва), Eesti Energia (Эстония), АО «KEGOC» (Казахстан) kaip vieninga IPS/UPS grupė pasirašo sutartį rengti techninį

ekonominį pagrindimą susijungimui su UCTE. Darbus koordinuoja, žinoma, vieningos energetinės sistemos centrinis dispečerinis centras Maskvoje.

Ūkio ministerijos sekretorius A. Ignotas Maskvoje ir Briuselyje asmeniškai dalyvauja šio projekto – „Sinchroninio Vieningos energetinės sistemos ir UCTE energetinių sistemų sujungimo techninio-ekonominio pagrindimo“ – svarstymuose.

Matyt, jo dalyvavimas nenuėjo veltui, nes lapkričio mėnesio 11 dieną Ūkio ministerija išplatina ministerijos sekretoriaus ir IPS/UPS sujungimo su UCTE studijos rengimo tarybos nario Aniceto Ignoto žodžius:

„Rusijos ir Europos Sąjungos energetikos sistemų sujungimas sukurtų bendrą energetikos rinką, kurioje būtų užtikrinti vienodai aukšti kokybės ir gamtosaugos reikalavimai. Lietuvai šis projektas reikšmingas tuo, kad mūsų energetikos sistema įsijungtų į bendrą ES energetikos sistemą, tačiau kartu išliktų sąsajų ir su Rusijos sistema“.

Suprask, ir vilkai sotūs, ir avys sveikos – ir Rusijos įtakoje liksime, ir įsivaizduosime, kad su Europa susijungėme. Tiesa, elektros laidai eis per Baltarusiją ar Ukrainą, bet užtat kaip pigiai „prasisuksime“!

Tais pačiais metais Europos Sąjunga vienu iš savo prioritetų paskelbia Transeuropinio Energetinio Tinklo (TEN-E) kūrimą. Šis tinklas, sukūręs Baltijos Žiedą, anot ES, turėtų ištraukti Lietuvą iš „energetinės salos“. Tik įdomu, kad čia minimas žiedas skiriasi nuo to, apie kurį mes pratę girdėti. Jį turėtų sudaryti Norvegija, Švedija, Suomija, Danija, Vokietija, Lenkija, Baltijos šalys ir Rusija.