Liudvikas N. Rasimas. Kas Lietuvą sodina „ant adatos“?

Laikas nuo laiko televizijos ekranų titruose prabėga žinutė, kad į Klaipėdos uostą įplaukia rusiškų suskystintų dujų krovinys, kurių kaina žemesnė, nei dujų, esančių vamzdynuose. Ar pajutome, kad dujų kaina krito? Uosto direkcija džiaugiasi galimybe surinkti tokios laivybos rinkliavas. O kaip atrodo mūsų valstybė, pirkdama tokias dempingines dujas ? Gal jos naudojamos mūsų miestų transporte ar gamindamos elektrą suka mūsų elektrinių turbinas? Ne! Jas vežasi estai, todėl jų visuomeninis transportas jau daug kur nemokamas. Jas pas save vežasi ir latviai, gamina elektrą ir ją parduodami lietuviams gerai uždirba. Kodėl tokiomis pigiomis dujomis elektros negamina patys lietuviai, o energetikai užsiima „monkės“ bizniu?

Kam naudojami tokio biznio didžiuliai pelnai? Ar kas nors nagrinėja tokio nusikalstamai sabotažinio elgesio priežastis verslui, gyventojams, visai valstybei? Juk dempingavimas tai ekonomikos narkotikai. Pradžioje pigu, gera, o kai jau prie to pripratinama – darysi kas bus pasakyta, nes jau visą šalies organizmą būsime patys prie to priderinę. Užtenka pakelti kainą. Tad kas sodina Lietuvą ant rusiškos energetinės adatos?

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Kas Lietuvą sodina „ant adatos“?“

AR KULTŪROS POLITIKA NEIŠMANĖLIŲ RANKOSE?

Neseniai iškilo į viešumą informacija, kad šiais metais yra sumažintas bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų finansavimas. Kilus pasipiktinimui, liepos 25 dieną vykusioje spaudos konferencijoje Kultūros ministras net nesugebėjo paaiškinti, kas ir kodėl tai padarė. Akivaizdu, kad taip nepasiruošus eiti viešumon yra visiškai nesusigaudančio biurokrato pernelyg didelis pasitikėjimas savimi,  o gal net ir diletantizmas. Už kultūros sektorių atsakingų institucijų yra apsčiai – ir Seimo Kultūros komisija, ir Kultūros ministerija, aibės smulkių įstaigėlių, tačiau neturime apčiuopiamos kultūros politikos, akivaizdu, kad neturime ir kultūros strategų. 

O jei jau visai atvirai – kultūros politika Lietuvoje yra visiškai apleista. Esu tikras, kad ir politikai, ir ministerijoje dirbantys biurokratai atneštų bent kelis didelius prirašytus segtuvus, baksnotų į mistines lenteles – čia viskas gerai! Tačiau faktas, kad nei aiškų krypčių, nei formuluojamų tikslų ar uždavinių nėra, o jei ir yra, tai jie visiškai nesuprantami nei patiems kultūros biurokratams, nei meno profesionalams, nei kultūros sociumui, o galų gale ir plačiai visuomenei. 

Toliau skaityti „AR KULTŪROS POLITIKA NEIŠMANĖLIŲ RANKOSE?“

Dr. Stasys Malkevičius. Lietuvi, tavo iškovota laisvė yra pavojuje!

Tu skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad nevertas laisvės kas negina jos“– užrašas ant Laisvės varpo.              

Jau 29 metai kaip gyvenam laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje ramų, okupanto nevaržomą gyvenimą. Tuo tarpu, laisvės varpas perspėja mus, kad Laisvę reikia ne tik išsikovoti,  bet ir apginti ją. Tačiau kaip, kodėl ir nuo ko, ypač jei mūsų niekas nepuola? O gal grąsina ar šantažuoja, o gal yra didelės grėsmės tikimybė? Valstybė visų rūšių grėsmes turi būti pasiruošusi atremti.

Nepsiruošimas, ypač elektros – energetikos sektoriuje gali būti labai skaudus. Likti be elektros, ypač politinio šantažo akivaizdoje, tolygu prarasti nepriklausomybę, o tuo pačiu ir laisvę.

Toliau skaityti „Dr. Stasys Malkevičius. Lietuvi, tavo iškovota laisvė yra pavojuje!“

Liudvikas N. Rasimas. Kas skandina Lietuvos „Independence”?

Kai Lietuva įsirengė suskystintų dujų terminalą su išsinuomotu norvegišku laivu, visi tikėjosi, kad ir neprisijungusi prie kontinentinės Europos elektros energetinių tinklų Lietuva bet kokiu momentu galės jaustis saugi. Net ir tada, kai energetinės sistemos dažnį centralizuotai valdanti ir koordinuojanti Maskva dėl karinių, ekonominių ar politinių priežasčių pati nutrauktų elektros energijos linijų bendrą naudojimąsi. Turint nuosavą dujų terminalą, galima buvo savas elektros jėgaines paruošti taip, kad per keliolika valandų pilnu pajėgumu pradėtų veikti bent 1000 MV generacija, ir kartu būtų įrengta nuolat budėjimo režimu  tuščiais apsisukimais dirbanti  jėgainė, įjungianti generatorių darbui per kelias sekundes ir užtikrinanti pirminį rezervą. Net jeigu elektros gamyba būtų brangesnė (kas šiuo metu taip ir yra), tai elektrą gaminančių įmonių išsaugojimas, specialistų išsaugojimas, minėtų įmonių savalaikis ir nuolatinis modernizavimas, netrukdo Lietuvą didžia dalimi aprūpinti kitur pagaminta elektra ir tuo pačiu būti pasiruošusiai bet kuriems netikėtumams. O netikėtumai gali ateiti tiek iš rytų, tiek iš vakarų. Šiandien akivaizdžiai matome, kad ir vakarinis mūsų kaimynas netrykšta Lietuvai altruizmu, tuo tarpu rytinis kaimynas akivaizdžiai tam ruošiasi.

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Kas skandina Lietuvos „Independence”?“

Energetiniai brūzgynai. Liudvikas N. Rasimas

Artėjanti Astravo atominės elektrinės statybų pabaiga vis rimčiau verčia sunerimti, kaip tam pasiruošusi Lietuva. Esamo ir buvusių Energetikos ministrų pasisakymai, konferencijos, prieštaringos specialistų nuomonės, lietuviškųjų elektros tinklų Astravo link statyba ir stiprinimas, pagaliau planai 15-20 procentų branginti elektrą, o net ir šilumą, aiškiai rodo, jog energetikos dirvonai Lietuvoje  pavirto brūzgynais, kuriuose pelno medžioklė vyksta be jokios atsakomybės ir aiškių taisyklių. Viešai bandoma įteigti, kad tik šiandieniniai Energetikos ministerijos, Lietuvos energijos ar Finansų ministerijos atstovai supranta, kaip ir kas vyksta, o kitiems ten brautis ar aiškintis – negalima. Nieko nerodys, nes tai pavojinga! Viešumas pavojingas?

Nors Lietuva priėmė įstatymą, kad į jos rinką elektra negali patekti iš tų trečiųjų šalių, kuriose ji gaminama sukeliant grėsmę nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai, bet teisės aktų veikimas energetikoje turi ir savo specifiką. Įstatyminiai draudimai ar leidimai veikia tik tiek, kiek leidžia techninės galimybės. Minėto įstatymo įgyvendinimui techniškai šiandien dar nepadaryta nieko, tad jis yra tik popierius, kuriuo mojuojama dezinformuojant visuomenę.

Toliau skaityti „Energetiniai brūzgynai. Liudvikas N. Rasimas“

Liudvikas N. Rasimas. Tiems kurie apie Astravą tik kalba, bet nieko nedaro.

Astravo branduolinė elektrinė jau pastatyta. Baltarusiai stengiasi kuo greičiau „pakrauti atomą“. Tą padarys anksčiau, negu skelbiasi, o Lietuva lyg varlė nejudėdama tupi prieš tyliai artėjantį išsižiojusį žaltį ir nieko nedaro. Tiesa, kitais metais žadama bandyti, ar galėtų viena, be kaimynų pagalbos apsirūpinti elektra savarankiškai, kaip atskiras energetinis regionas – sala, iki šiol nieko nepadariusi. Atsakymas  iš anksto žinomas – negali. Neturi greito reagavimo dujinės jėgainės. Ar ne todėl ir delsia atsijungti nuo  BRELL, t. y. ir nuo Baltarusijos?!

Vis dar išgirstame pasiguodžiant, kad neturime savos branduolinės elektrinės. Glaustai prisiminkime kodėl? Europai pareikalavus uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, kurioje nesant tinkamos apskaitos „pinigus gaminosi“ visi, kurie tik priėjo. Buvo pasiūlyta išeitis per  teritorinius mainus. Visaginas perduodamas Baltarusijai už etninių lietuviškų žemių gabalą. Taip būtų išsisprendę daugybė problemų, kurias  brangiai ir sunkiai šiandien Visagine sprendžia Lietuva. Tai buvo atmesta – girdi, tam reikalingas referendumas. Tada į savos elektrinės statybą buvo pasiūlyta įtraukti visus Lietuvos žmones savanoriškai naudojant jų bankuose ir kitur laikomas milijardines sankaupas. Branduolinės jėgainės statyba – visų žmonių reikalas. Vėl atmesta! Branduolinės jėgainės statyba perduota agresyviai verslo grupei, kuri atvirai skelbėsi, jog jų svarbiausias tikslas yra pelnas. Nors „nusiplovė“ taip nieko ir nestatę, bet gerai uždirbo.

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Tiems kurie apie Astravą tik kalba, bet nieko nedaro.“

Liudvikas N. Rasimas – Rasimavičius. Lukiškių aikštė ir Lietuva

Kada dar SSRS okupacijos sąlygomis vyko rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, vėliau tapusią Atkuriamuoju Seimu – be įsipareigojimo atstatyti Lietuvos nepriklausomybę iš rinkėjų gavome įpareigojimą ir atstatyti tai, kas okupantų buvo sunaikinta – policiją, kariuomenę, karinį laivyną, diplomatines tarnybas ir visa, kas reikalinga nepriklausomos valstybės gyvenime, o įtvirtinant nepriklausomybę pastatyti tai, ko Lietuva dėl okupacijų negalėjo padaryti. Tame tarpe ir meninėmis priemonėmis atkuriant ar sukuriant naujus nepriklausomos valstybės simbolius bei teisinėmis priemonėmis užtikrinti, kad iš jų jokia dingstim nebūtų tyčiojamasi. Tokių dalykų užsakovu buvo Suverenas –  lietuvių tauta.

Zigmo Sierakausko žiedas ant Gedimino kalne surastų palaikų rankos dar kartą patvirtino, koks svarbus Lietuvos valstybės istorijoje yra Vilnius ir jo Lukiškių aikštė – kaip valstybingumo ir kovos už laisvę simboliai. Ir visai nesvarbu, kiek amžių bėgyje Vilniuje buvo rusėnų, vokiečių, žydų ar lenkų kolonijų, kiek kartų Lukiškių aikštėje šurmuliavo Kaziuko turgūs. Vilnius – buvęs ir esamas mūsų valstybės politinis ir kultūrinis centras, kas įtvirtinta ir vasario 16-osios bei kovo 11-osios valstybingumo susigrąžinimo aktuose. Tai įtvirtinta ir visose Lietuvos valstybės konstitucijose. Lukiškių aikštėje buvo žudomi būtent Lietuvos 1863 metų sukilimo vadai ir dalyviai, prieš šią aikštę esančiame pastate buvo sušaudyta daug Lietuvos partizanų ir kitų pasipriešinimo okupantams dalyvių, o už jo aukštai, ant Tauro kalno dar carinės priespaudos laikas lietuviai išpirko sklypą, kad ten būtų pastatyti lietuvių Tautos namai. Taigi Vilnius ir jo Lukiškių aikštė yra valstybingumo simboliai, o ne šiaip sau miestas ar buvusi turgaus aikštė. Deja, Vilniuje nėra vietos, kokias turi daugelio valstybių sostinės, kur atėjęs nesvarbu kokio amžiaus ar išsilavinimo žmogus pamatytų aiškius ir visiems suprantamus kultūros objektuose įprasmintus nepriklausomos savo valstybės ar kovos už jos laisvę simbolius, pajustų pasididžiavimą savo valstybe, suprastų, kad stovi savo valstybės sostinės svarbiausioje aikštėje. Nekelia abejonių, kad čia, Lukiškių aikštėje būtų buvusi pastatyta Laisvės statula ar kiti suprantami ir įtaigūs kultūriniai objektai valstybingumui išreikšti, jeigu tik iš Lietuvos karine jėga ir klasta sostinė nebūtų  atplėšta. Vilniaus okupantai visaip stengėsi sunaikinti Lietuvos valstybingumo ir kultūros ženklus. Nuo Žaliojo tilto buvo nuplėšta net carinei valdžiai nekliudžiusi Vytis. Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas – Rasimavičius. Lukiškių aikštė ir Lietuva“

Bronius A. Rasimas. Susipainioję tinkluose

Artėja ketvirtoji industrijos revoliucija. Mažmeninė prekyba keliasi į internetą, prognozuojama, kad greitai sunyks didžiausios prekybos tinklų parduotuvės, tūkstančiai žmonių (kasininkų ir klerkų) neteks darbo. Žemės ūkį užkariaus robotai – vėl rasis begalė bedarbių, autotransportas judės be vairuotojų, sandėliuose visus darbus irgi atliks robotai. Erdviniai (trijų dimensijų – 3D) spausdintuvai taip paplis, kad kokių nors reikmenų fabriką galėsite įsikurti net savo bute. Net medicinoje įsigalės robotai – išmaniajam diagnostikos aparatui nustačius supūliavusį apendicitą, operaciją tuoj pat atliks robotas! O kas bus, kai 3D spausdintuvai išmoks gaminti tokius pačius spausdintuvus – čia net ir prognozuoti baisu! Visiška verslo ir energetikos koncentracija ir decentralizacija vienu metu.Išsigandote? Gal kiek ir per anksti baimintis, bet suklusti jau laikas – bet kuriuo atveju turime nusiteikti mokytis visą gyvenimą, nes persikvalifikuoti, kol sulauksime pensijos, ko gero, teks bent kelis kartus. Ateina naujos gamybos technologijos, paremtos sparčiai besivystančiomis skaitmeninėmis technologijomis, atsiranda nauji gamybos įrankiai ir medžiagos, nauji verslo modeliai bei naujas požiūris į energetiką, energetinius resursus ir gamtos apsaugą.  Deja, naujovės vis dar stringa (gal mūsų laimei?), nes technologijos, joms pritaikytos medžiagos vis dar vystosi netolygiai. Vis dėlto labiausiai naujovės stringa dėl kitų priežasčių. Toliau skaityti „Bronius A. Rasimas. Susipainioję tinkluose“

Klimato kaitos mažinimo kelias

Praėjusių metų pabaiga buvo pažymėta svarbiu įvykiu. Jungtinių Tautų organizuotoje klimato kaitos konferencijoje gruodžio viduryje Paryžiuje 195 valstybės (tame tarpe ir Lietuva) susitarė vykdyti vieną iš ambicingiausių projektų žmonijos istorijoje – stabdyti planetos klimato kaitą, mažinant anglies dvideginio ir kitų dujų emisijas, sukeliančias šiltnamio efektą. Sutarta, kad susitarimą pasirašiusios valstybės iki 2020 m. turi atlikti visus paruošiamuosius darbus,  o iki 2022 m. pabaigos turi būti pradėti vykdyti kiekvienos valstybės konkretūs klimato kaitos mažinimo planai. Jų vykdymą nuo 2023 m. prižiūrės tam tikslui sukurti JT padaliniai.

Pagrindiniai CO2 išmetimai į atmosferą vyksta energetikos įmonėse, naudojančiose iškastinį kurą, todėl svarbu aktyvinti atsinaujinančios energetikos vystymą, jos naudojimą tiek buityje, tiek ir pramonėje. Labai svarbiu prioritetu tampa ir žiedinės ekonomikos diegimas visose verslo srityse, tai yra – būtinybė vystyti tokį gamybos ciklą,  kai naudojant minimalų energijos kiekį bei tą pačią energiją gaunant  iš atsinaujinančių šaltinių, kuriamas ir gaminamas su minimaliomis gamybos atliekomis bei maksimaliai panaudojantis antrines žaliavas ilgalaikio vartojimo produktas. Žiedinė ekonomika negalima be inovacijų diegimo, tad mokslo ir verslo sinergija čia yra būtina.

Mūsų vyriausybė jau yra įpareigojusi Energetikos ir Aplinkos ministerijas iki 2019 m. paruošti Klimato kaitos mažinimo planą, tačiau keista, kad tik dvi ministerijos įpareigotos ruošti tokį svarbų dokumentą. Manau, kad viską pradėti reikėtų nuo Švietimo ministerijos. Nedelsiant į mokymo planus turi būti įtraukta klimato kaitos problematika ir kaitos mažinimo būdai. Turi būti aiškinama, kas konkrečiai kiekviename mieste, gyvenvietėje ar kaime yra potencialūs klimato kaitos sukėlėjai (gamtos teršėjai), ką galima padaryti stabdant klimato kaitą. Kiekviena šeima, šildydama savo būstą, naudodama vandenį, pasirinkdama ir ruošdama maistą, rūšiuodama šiukšles ir atliekas taip pat gali prisidėti prie CO2 mažinimo. Lai šias idėjas į šeimas atneša moksleiviai. Jaunimas greitai perima iniciatyvas – prisiminkime praeitų metų tautinių juostelių pynimo vajų. O čia būtų dar prasmingiau – aptarti, suskaičiuoti ir įgyvendinti, keliomis tonomis galima būtų sumažinti CO2 emisiją jūsų miestelyje, panaudojant minimalias priemones ir įtraukiant vietos verslą bei vietos bendruomenę.

Ruošiant Klimato kaitos mažinimo planą Ūkio ministerija taip pat turėtų prisiimti nemažai pareigų.  Atsinaujinančios energetikos įrangos gamyba, jos optimizavimas – vienas iš pirmųjų prioritetų, taip kaip ir žaliųjų darbo vietų kūrimo skatinimas tiek finansine parama, tiek teisiniu reguliavimu. Kas yra žaliosios darbo vietos? Norint naudoti biokurą, atsiranda daug darbų – reikia paruošti kuro skiedras, šiaudų granules, jas transportuoti į vartojimo vietas, o tai jau darbo vietos – žaliosios darbo vietos. Žaliosios darbo vietos sukuria taip vadinamą plėtros efektą, pavyzdžiui, naudojant tą patį biokurą reikalingas ir projektuotojų indėlis – projektuoti įrenginius, toliau reikia pagaminti suprojektuotus įrenginius, pritaikytus to kuro naudojimui, taip pat reikia ruošti specialistus, mokančius eksploatuoti minėtus įrengimus, pastatyti jėgaines ir t.t. Tačiau biokuras yra ne vien tik medienos skiedros ar šiaudai – tai ir biodegalai, biodujos, o ir čia pradeda veikti minėtas plėtros efektas – atsiranda naujos žaliosios darbo vietos. Tokiu pačiu principu žaliosios darbo vietos atsiranda kuriant, įrenginėjant ar eksploatuojant vėjo, saulės ar vandens jėgaines.

Akivaizdu, kad Lietuva neturi išradinėti dviračio, kuriant saulės ar vėjo elektrines, tačiau čia jau dabar matome svarų mūsų verslo indėlį – Lietuvoje jau gaminama nemažai komponentų vėjo jėgainėms,  įvairios paskirties saulės moduliai, kuriuos, gal ir nedrąsiai, bet jau po truputį pradeda naudoti mūsų architektai tiek kaip eksterjero elementus, tiek kaip ir žaliojo namo (tausojančio energiją) būtinąją atributiką. Verslininkus ir mokslininkus reikėtų skatinti kurti atsinaujinančios energetikos įrenginių komplektus, tinkančius sodybai, namui ar net butui, daugiabučiams pastatams ar net jų kvartalams, fermoms, įstaigoms ir t.t. Tai spartintų atsinaujinančios energetikos plitimą.

Naudoti atsinaujinančią energetiką namų ūkiuose ir daugiabučiuose skatintų ir  tipiniai sprendiniai  ­– tipiniai renovavimo projektai, tipiniai atsinaujinančios energetikos panaudojimo projektai. Pastarieji turėtų  tapti privalomais dieginiais tiek renovuojant, tiek statant naujus namus. Mes jau pereiname prie Aplinkos ministerijos kompetencijų.

Čia reikėtų aptarti vieną įdomią detalę. Europos Sąjungos (ES) direktyvos reikalauja, kad nuo 2016 m. visi statomi nauji namai būtų ne mažesnės nei A energinio naudingumo klasės, tai yra pastatai turi iš esmės naudoti žymiai mažiau energijos ir visi statybų leidimai nuo 2016 m. turi būti išduodami tik A energinio naudingumo pastatų statybai, o nuo 2020 m. turi negalioti iki 2016 m. išduoti leidimai statyti B ar žemesnės klasės pastatus. Kai visas pasaulis džiaugėsi susitarimu dėl klimato kaitos mažinimo, mūsų Aplinkos ministerija paskelbė išsiderėjusi pereinamąjį laikotarpį – minėti reikalavimai pradės veikti tik nuo šių metų lapkričio mėnesio. Taigi Lietuva savotiškai pasižymėjo, atitolindama klimato kaitos mažinimo proceso pradžią. „Kiekvienos šalies situacija yra skirtinga, todėl įgyvendinant ES reikalavimus būtina kiekvienu atveju atsižvelgti į gyventojų interesus ir juos ginti“, – ministerijos pranešime cituojamas aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas. Tačiau direktyvos galiojimo atidėjimas, ko gero,  yra ne gyventojų, o statybų vystytojų  interesų tenkinimas – matomai iki šių metų lapkričio dar bus galima gauti leidimus statyti žemesnės energinės klasės namus, kurių statyba yra gerokai pigesnė. Čia galima įžiūrėti net ir korupcijos šešėlio elementų.

Kita vertus, Aplinkos ministerija, pasinaudodama Ignalinos savivaldybėje išbandytu nauju renovuojamų pastatų finansavimo modeliu, 2015 m. sudarė galimybę renovuoti beveik 700 daugiabučių. Tačiau tai tik pradžia, nes iki šių metų pradžios iš viso yra renovuota tik apie 10 proc. mūsų šalyje esančių daugiabučių, tad darbų nusimato daug. Analizuojant paeitų metų renovavimo rezultatus, išryškėjo ir naujos problemos – pradėjo trūkti statybininkų, galinčių kokybiškai atlikti renovavimo darbus, ne visada sklandžiai vyko finansavimas, minimaliai buvo diegiama atsinaujinančios energetikos įranga. Pamažu ryškėja ir seniai prognozuotas konfliktas – kruopščiai renovuoti pastatai net iki 50 proc. mažiau naudoja energijos, o įdiegus atsinaujinančios energetikos elementus šilumos suvartojimas dar labiau sumažėja. Tuo tarpu šilumą centralizuotai tiekiančioms įmonėms, sumažėjus šilumos tiekimams, didėja šilumos transportavimo ir gamybos kaštai. Ši problema tik aštrės, kai masiškai pradėsime statyti A energinio naudingumo pastatus, ar net A +++  energinio naudingumo pastatus (žaliuosius namus). Energetikos centralizacija, ar decentralizacija – kas nugalės? Kalbant apie centralizuotą šilumos tiekimą, turimą infrastruktūrą matomai dar kurį laiką galėsime naudoti, tačiau ateityje gali atsirasti problemų. Diskutuojant apie šilumos tiekimo trasų, o taip pat dujų, ar net elektros tinklų išlaikymo būtinybę ateityje, matomai reikės keisti visą kainodarą, ko gero, visa tai priskiriant prie socialinių poreikių, kuriuos jau tenkiname prižiūrėdami miestų gatves ar įvairius kelius.   Šios problemos sprendimas taip pat turi būti aptartas ruošiant Klimato kaitos mažinimo planą.

Tuo tarpu žalieji pastatai jau statomi. Man teko asmeniškai lankytis viename tokių pastatų, Talino centre stovinčiame įspūdingame verslo centre NAVIGATOR. Paklausus apie šio pastato privalumus, išgirdau netikėtą atsakymą – čia gali nuomotis biurus tik prestižinės, turinčios gerus finansinius rodiklius firmos. Priežastis – aukštos nuomos kainos, kuriomis stengiamasi padengti visų alternatyvių energetinių įrengimų išlaidas. Pastate tikrai panaudota visi žinomi atsinaujinančios energetikos sprendimai, surenkamas ir panaudojamas net lietus vanduo. Toks pastatas – puiki galimybė išbandyti viename objekte įvairias energiją taupančias sistemas, alternatyvios energetikos generavimą, ryšį su centralizuotais energijos tinklais, statybinius sprendimus panaudojant naujas medžiagas, turinčias aukštas termoizoliacines savybes,  ar net statinių vadybos naujoves. Yra sukurta ir tobulinama žaliųjų pastatų sertifikavimo sistema. Tokių žaliųjų pastatų statymo išlaidos po truputį pinga. Suomijoje šiuo metu statomi net 79 žalieji pastatai, Estijoje – 4, o Latvijoje ir Lietuvoje – po vieną žaliąjį pastatą. Taigi, atsiradus patirčiai, žalieji pastatai pigs ir plėsis jų panaudojimo ratas.

Tačiau yra ir kitokių sprendimų. Kai kurios šalys, norėdamos įgauti patirties taikant atsinaujinančią energetiką, eksperimentuoja „iš kito galo“. Tam panaudojami socialiniai būstai, kuriuose ir įrengiama visa galima alternatyvioji energetika. Vietoje pašalpų tų būstų gyventojai mažiau moka už karštą vandenį ar elektrą, tuo tarpu tinklo operatoriai ne tik kad gali eksperimentuoti, kaip geriau sutvarkyti elektros mainų sistemą, bet ir gauna naudos surinkdami perteklinę elektrą. Prisiminus, kiek Socialinių reikalų ministerija praeitais metais grąžino nepanaudotų lėšų, arba kiek pašalpų tiesiog prageriama, aptartą praktiką tikrai reiktų įtraukti į Klimato kaitos mažinimo  planą.

Pateikta problematika rodo, kad ruošiant Lietuvos Klimato kaito mažinimo planą praktiškai turi dalyvauti visos mūsų šalies ministerijos. Negali likti nuošalėje ir nei viena partija, visuomeninės asociacijos. Kita vertus, reikia kruopščiai sumodeliuoti iškastinio kuro vartojimo mažinimą taip, kad perėjimas prie atsinaujinančios energetikos sutaptų su naujų žaliųjų darbo vietų kūrimu, kurias galėtų užimti su iškastiniu kuru dirbę energetikos darbuotojai.

Pasidairykime kaip reikalai klostosi  tradicinėje – iškastinio kuro energetikoje. Apie dujų ir naftos kainų kritimo priežastis yra pateikta daug aiškinimų ir vienas iš jų – spartus atsinaujinančios energetikos technologijų tobulėjimas ir atsinaujinančios energetikos priemonių pigimas. Dar viena priežastis – JAV prasidėjęs skalūninių dujų ir skalūninės naftos išteklių panaudojimas (taip pat taikant naujas technologijas) bei leidimas šiuos išteklius eksportuoti į bet kurią pasaulio vietą. Pirmieji tanklaiviai jau pajudėjo. Pagal JAV mokslininkų ir ekonomistų prognozes skalūninių dujų ir naftos ištekliai yra „neišsenkami“, tad bet kuriai šaliai pradėjus mažinti išgaunamos naftos ar dujų apimtis arba pradėjus jų kainą, JAV verslininkai per du-tris mėnesius galės paleisti jau išžvalgytus skalūninių dujų ar naftos telkinius, kurie vėl neleis kilti šių produktų kainoms. Kita vertus, atsinaujinančios energetikos tobulėjimas ir pigimas leidžia netaupyti minėtų iškastinio kuro resursų, nes gali būti, kad dėl masinės klimato kaitos mažinimo iniciatyvų plėtros ir galimybės apsirūpinti energetikos resursais vietoje, iškastinis kuras iš vis taps nepopuliarus, o jo išgavimo plėtros projektai, pavyzdžiui Arkties regione (Rusijos svajonė), taps labai panašiais projektais į tuos, kai buvo bandoma Sibiro upes  nukreipti tekėti į priešingą pusę.

Visgi iškastinis kuras bus dar kurį laiką naudojamas, tačiau jis negalės būti politinio spaudimo įrankiu. Šiuo požiūriu beveik jau galima teigti – „korta mušta“! Tačiau turime dar vieną energetikos sritį, kur naudojamas iškastinis kuras ir kurį panaudojus, jį vėl reikia užkasti. Pasaulis dar nežino, kaip pastarąjį nukenksminti. Taip, kalbame apie branduolinę energetiką ir, deja, politinio spaudimo aspektų šioje srityje vis dar apstu. Vien Rusija siūlosi statyti branduolines jėgaines Indijoje, Irane, Turkijoje, Vengrijoje, net ir Suomijoje, tikėdamasi išlaikyti savo politinę įtaką minėtose šalyse, o Astravo AE statyba Baltarusijoje – akivaizdus politinio spaudimo, provokavimo ar net tautų kiršinimo pavyzdys. Neseniai Lietuvoje lankęsis prof. Bulat Nigmatulinas,  1998-2002 m.  buvęs Rusijos Federacijos atominės energetikos viceministru, atvirai pareiškė, kad Astravo AE Baltarusijai nereikalinga, nes jos pagaminta elektra bus nekonkurencinė net Rusijoje, be to Rusija šiaurės vakarų regione turi naujai įrengtų ir stovinčių jėgainių, galinčių pagaminti per metus net 15 GWh elektros energijos, taigi, net jeigu Astravo AE pardavinės elektrą savikaina, tai sudarys konkurenciją  Rusijos jėgainėms. Be to, profesoriaus nuomone, Baltarusija tiesiog nepajėgi tokios jėgainės statybą finansuoti, tad Rusija ją tiesiog turės padovanoti „broliškai tautai“. Nors B. Nigmatulino nuomone minėta jėgainė turėtų būti saugi, vis tik Baltarusijos opozicijos atstovai teigia, kad esant nepakankamai kontrolei, Astravo AE statybų aikštelėse tiesiog vagiamas betonas, metalo strypai ir viskas, kas yra nepakankamai saugoma. Tuo pačiu metu Baltarusijos prezidentas tvirtina, kad Astravo AE bus greičiausiai pastatyta ir pigiausia branduolinė jėgainė! Čia dar vienas pretekstas nerimauti dėl eksperimentinės branduolinės patikimumo. Kita vertus, Baltarusijos Astravo rajono administracija džiaugiasi, kad daugybė užsienio kompanijų dirba ir sumoka rajono biudžetui didelius mokesčius. Įdomu, kiek tarp tų užsienio kompanijų yra lietuviškos kilmės „atsakingo verslo“ įmonių?

Prof. B. Nigmatulinas taip pat teigė, kad yra pasaulyje pavyzdžių, kai branduolinės jėgainės stovi arti didelių miestų, tačiau jis negalėjo pateikti pavyzdžių, kai branduolinės jėgainės būtų eksploatuojamos šalia kitų valstybių tankiai gyvenamų rajonų, nesuderinus su kaimynine valstybe ar jai prieštaraujant. Priešingai, yra pavyzdžių, kai tokių jėgainių statybos buvo sustabdytos. Pavyzdžiui – Švedija sustabdė jėgainės statybą netoli Danijos, po pastarosios protestų, taip pat bręsta Vokietijos ir Prancūzijos konfliktas dėl šalia Vokietijos pasienio prastai prižiūrimos Prancūzų AE.  

Vis tik kodėl Astravo AE yra statoma? Kodėl Rusija investuoja lėšas į ekonomiškai neatsiperkantį objektą? Akivaizdu, kad Lietuvai ir aplinkinėms šalims, įskaitant ir Baltarusiją, minėtoji jėgainė sukels daug rūpesčių. Visos  įvykusios branduolinių jėgainių avarijos, pagal galutines ekspertų išvadas, buvo žmogiškojo faktoriaus (žmogaus klaidų) padarinys projektuojant, statant ar eksploatuojant. Tad nesvarbu, kiek apsauginės automatikos sistemų ten buvo įdiegta. Žmogiškojo faktoriaus svarbą patvirtina ir tai, kad Fukušimos AE savininkams ir valdytojams po branduolinės jėgainės avarijos buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Astravo AE avarijos atveju bus užterštos Neries ir Nemuno upės, o fatalios avarijos atveju reikės evakuoti (gal net negrįžtamai!) Vilniaus ir kitų miestų ar kaimų gyventojus. Kita vertus, Astravo AE negalės dirbti stabiliai, nes neprojektuoja įrenginių (tokių, kaip Kruonio HAE), kurie atliktų pirmojo rezervavimo funkcijas. Gal čia ir yra „šuo pakastas“? Rusija akivaizdžiai nenori, kad Baltijos šalys išeitų iš BRELL elektros energetinės sistemos ir sinchronizuotųsi su kontinentinės Europos energetinėmis sistemomis, Rusija taip pat nenori spręsti Karaliaučiaus anklavo aprūpinimo energija klausimo, todėl Rusija ir stato Baltarusijoje branduolinę jėgainę tam, kad turėtų „pagrįstų“ pretenzijų į mūsų Kruonio HAE, taip pat kad galėtų „pramušti langą“ elektros eksportui į vakarus, naudotis jungtimis su Lenkija, Švedija ar net Suomija, o gal net norėdama sukurti pretekstą „apsaugoti regioną nuo galimų branduolinės jėgainės Baltarusijoje avarijų“ įvedant žalius ar kitos spalvos žmogelius.

Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas Marošas Šefčovičius, atsakingas už ES energetikos sąjungą ir klimato kaitos valdymo priemones, vasario mėnesį lankėsi Lietuvoje. Susitikime su premjeru Algirdu Butkevičiumi aptarė ir Astravo AE problemą. Jis patikino, kad ES imsis visų priemonių, užtikrinančių branduolinių jėgainių, esančių ar statomų arti ES sienų, saugumą. Įrengus Astravo AE bus pareikalauta atlikti stress test (liet. avaringumo testą). Tačiau esmė juk ne patikimumo bandymuose, o visai kitur – akivaizdu, kad Rusija, statydama Astravo ir bando įgyvendinti anksčiau išsakytas prielaidas dėl BRELL ateities, nori neleisti sinchronizuotis su kontinentinės Europos energetika, be to sudaryti sąlygas laikyti pastovioje įtampoje kaimynines valstybes dėl galimos (ar net tyčia sukeltos) katastrofos. Gal čia norima padaryti tą patį, kaip kad dirbtinai palaikomi „karštieji taškai“ Padnestrėje, Donbase, Gruzijoje, Karabache?

Lietuva dar 2012 m. referendume į klausimą „Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje“ atsakė – NE. Lietuvos 62,68 proc. piliečių nepritarė atominės jėgainės statybai, tuo faktiškai paskelbdami savo šalį nebranduolinės energetikos zona. Tuo tarpu mūsų energetikos ministras kovo 10 dieną, kalbėdamas per radiją, patvirtino, kad Visagino AE projektas dar yra ministerijos darbotvarkėje. Čia dar ir dar kartą reikia priminti visiems, kurie teigia, kad referendumas neva buvo patariamasis, todėl nebūtina į jį atsižvelgti. Įvykusiame referendume priimti tautos sprendimai yra privalomi pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus – patariamuoju referendumu jis vadintas tik todėl, kad šiuo klausimu nėra privalomos tvarkos dėl šio klausimo referendumą skelbti, tačiau jei jau referendumas paskelbtas ir įvyko –sprendimas yra privalomas.

Lenkija turi abejonių ir vis dar delsia parinkti vietas norimai statyti branduolinei jėgainei, nes vis daugiau gyventojų nenori šalia matyti tokio objekto. Tuo tarpu Suomija įklimpo su savo nesibaigiančia „amžiaus“ statyba – „Olkiluoto 3“ branduoline jėgaine, kurios projektavimas pradėtas dar 2000 m., o statyba pradėta 2005 m. Nors nuo projekto pradžios jau praėjo 16 metų ir statybų kaštai labai padidėjo, teigti kad galimai jau nerentabili jėgainė bus įrengta 2018 m. bei duos naudą suomių ekonomikai – tikrai sunku patikėti. Paskutinės naujienos iš Jungtinės Karalystės – kovo pradžioje kompanija Électricité de France S.A. EDF ( angl. Electricity of France), sutikusi pastatyti ir 35 metus eksploatuoti du branduolinius reaktorius Hinkley Point atominėje elektrinėje, apskaičiavo, kad kompanijai 35 metams garantuotas tarifas 120 eurų/MWh yra nepakankamas be nuostolių baigti tą projektą. Taigi net turinčioms stiprią ekonomiką šalims nesiseka su branduolinės energetikos plėtra. Tad, visa tai įvertinus, gal būtų laikas atsiklausti ir mūsų kaimyninių šalių piliečių – gal ir jie norėtų savo šalis paskelbti nebranduolinės energetikos zonomis? Taip iš esmės atsirastų  pagrįstų argumentų, kodėl Astravo AE nereikėtų statyti. Gal nuo to reikėtų pradėti ir mūsų partijoms, visuomeninėms organizacijoms ir, žinoma, Vyriausybei stabdant Astravo AE statybas. Gal net kaimynai baltarusiai supras, kad minėta jėgainė yra tik Rusijos agresyvių ambicijų vaisius?

Yra dar vienas mitas, kurį paneigė šių metų vasario pabaigoje Hjustone (Techaso valstija, JAV) vykusioje konferencijoje jos dalyviai. Beje, ši kasmetinė konferencija dar vadinama „Energetikos Davosu“ (angl.“Davos of  Energy“). Ten buvo teigiama, kad taip vadinamos „bazinės generacijos“ būtinumas gana sparčiai nyksta kai kompleksiškai naudojami pagrindiniai atsinaujinančios energetikos šaltiniai: vėjas, saulė, vanduo ir biomasė. Visa tai mes jau ir Lietuvoje mokame naudoti, belieka tik šias energetikos rūšis vystyti, ypač atkreipiant dėmesį į mūsų Kruonio HAE rekonstravimą bei visų Lietuvos hidroelektrinių sujungimą į vieningą valdymo tinklą (smart grid principas). Taip pat reikia pastebėti, kad pereinamajam laikotarpiui turime pakankamai generavimo šaltinių, galinčių tenkinti taip vadinamą „bazinę generaciją“, ypač kai užsitikrinome stabilų gamtinių dujų tiekimą ir tikras dujų rinkos kainas. Tuo tarpu vienas iš pagrindinių branduolinės energetikos šalininkų argumentų ir yra „užtikrinti bazinę generaciją“, kurios … vykdant klimato kaitos mažinimo priemones tiesiog neprireiks. Gal vis tik mūsų energetikos ministrui Rokui Masiuliui reikėjo vykti ne į Japoniją pasirašyti  kažkokio bendradarbiavimo memorandumo apie branduolinę energetiką, o į „Energetikos Davosą“ JAV, ten tikrai būtų prasmingiau praleistas laikas.  

Šiuo metu Lietuvos energetikos ūkis turi puikias galimybes. Viską galima būtų palyginti su orkestru – įsigijome daug instrumentų ir dabar reikia išmokti jais groti. Į šį orkestrą puikiai įsilieja ir atsinaujinanti energetika su daugybe žaliųjų darbo vietų, tuo tarpu mistinis Visagino AE projektas tikrai įves disonansą, arba jau kalbant ne alegorijomis – branduolinė jėgainė stabdys atsinaujinančios energetikos plėtrą, kels elektros ir šilumos kainas. Tuo tarpu žaliuoju keliu einančios valstybės išlaisvina verslą ir žmogų nuo centralizuotos ir brangios energetikos, leidžia energijos vartotojui tapti ir energijos gamintoju.

Klimato kaitos mažinimas, pilnai įsisavinus jo būtinybę, gali tapti net mūsų šalies strategija ar net tautos idėja, o šiame pasaulyje tautos be tikslų ir idėjų gali tiesiog neišgyventi. Šiuo straipsniu norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad po džiaugsmu virtusio pasaulio valstybių susitarimo mažinti klimato kaitą, vėl matome „štilį“ ir biurokratų tingulį, bandant formaliai kurti planus,  kurių galbūt niekada nereikės įgyvendinti. Tuo tarpu mes turime šansą savo pavyzdžiu įrodyti, kad tausojant gamtą, naudojant atsinaujinančius energetikos išteklius, galime sukurti pasiturinčią šalį, einančią žaliuoju keliu.

Kaip jau minėjau, klimato kaitos mažinimas apima ne tik ministerijų, vyriausybės ar partijų koordinuotą ir tikslingą veiklą. Labai svarbi ir verslo pozicija. Dabar daug diskutuojama apie naująjį socialinį modelį, kuris mūsų verslui neva leis pasiekti neregėtai spartų vystymąsi. Tačiau praeito šimtmečio pabaigoje pažangusis verslas Lietuvoje, sekdamas vakariečių patirtimi, propagavo ir net diegė atsakingojo verslo idėjas, deklaruojant, kad tai nustelbs „laukinio kapitalizmo“ plitimą. Lietuvoje ir dabar yra nemažai įmonių, besilaikančių atsakingojo verslo standartų, mokančių teisingus atlyginimus, leidžiančius tenkinti pagrindinius dirbančiųjų poreikius. Deja, dalis mūsų verslo elito tapo turtuoliais, mokėdami savo darbuotojams minimalius ar net mažesnius atlyginimus, o jų stebėtinai aukštas turtingumo lygis paprastai paaiškėja, kai verslo partneriai susipyksta ir jų turtą pradeda dalinti teismai. Tačiau net ir jų administracijos stalčiuose rastume patvirtintus atsakingojo verslo standartus. Tad gal problema yra ne blogas  dabartinis Darbo kodeksas, ne būtinybė diegti naująjį socialinį modelį, o tiesiog kai kurių verslininkų gobšumas.   Žemas mūsų dirbančiųjų atlyginimų lygis varo jaunimą iš Lietuvos, o besiplečiantis „susisiekiančių indų“ principas įvedus eurą, leidžia teigti, kad išliks tik toks verslas, kuris sugebės savo pelną dalintis su tą pelną sukuriančiais darbuotojais. Ateities ekonomika – tai veikla, pagrįsta pasitikėjimu, švaria ir žalia energetika, žalos aplinkai ir tuo pačiu klimato kaitos mažinimu, verslo etika ir net etnoso apsauga. Tai mūsų žaliasis kelias. Manau, kad tai ir mūsų kaimyninių šalių kelias.

Dėl Nacionalinės energetikos strategijos

Gyvenant rinkos sąlygomis patraukliasniais darosi energetikos projektai, kurie gali būti įgyvendinti artimiausiu laiku, arba tie, kuriuos finansiškai remia Europos Sąjunga ar Valstybė. Greito pelno siekis labai gajus. Energetikos strategijos formuotojai ir tvirtintojai Seimo nariai – turi būti atsparūs šiam spaudimui, nes energetikos saugumas gali būti užtikrintas tik esant ilgalaikiam požiūriui ir tvariems sprendimams.

        

Energetikos saugumas suprantamas kaip šalies gebėjimas tiekti energiją vartotojams ne tik normaliomis sąlygomis ir priimtinomis kainomis, bet ir gebėjimas pasipriešinti galimiems tiekimo trikdžiams, atsirandantiems dėl technologinių, gamtinių, ekonominių, socialinių-politinių ir geopolitinių priežasčių. Šalies energetikos saugumas gali būti užtikrintas, kai energetika grindžiama:

·          naudojamų energijos išteklių įvairove 

·         energijos išteklių tiekimų įvairove

·         naudojamų technologijų įvairove

·         plėtojama regionine kooperacija bei tarptautine integracija.

       Tuo turėtų būti pagrįsti energetikos strategijos sprendimai, naudojantis kitų, toliau pažengusių šalių patirtimi, sprendimus dera harmonizuoti su Lietuvos kaimyninių šalių energetikos plėtros planais, kiek tai atitinka Europos Sąjungos nuostatas.

       

Europos Sąjungos energetikos politikos 2020 metams ir iki 2050 m. yra trys svarbiausi tikslai:

  • Sumažinti anglies dvideginio išlakas į atmosferą ir tuo stabdyti pasaulio klimato kaitą
  • Užtikrinti patikimą energijos tiekimą, ribojant jo priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro (naftos, dujų) ir stiprinti solidarumą tarp Europos Sąjungos narių krizinėse situacijose
  • Užbaigti elektros ir dujų vidaus rinkų pertvarką, jas integruojant į vieną bendrą Europos rinką ir sujungiant su kaimyniniais regionais (Viduržemio jūros šalimis, Rusija).

       

Svarbu ne energetinė nepriklausomybė, o energetikos saugumas. Šiuolaikinei energetikai, ypač mažos šalies su menkais energijos ištekliais, būti nepriklausoma praktiškai neįmanoma. Energetikos saugumą arba energetinį savarankiškumą, kartu ir didesnį veiksmingumą, galima užsitikrinti tik didinant abipusių priklausomybių įvairovę ir lygiateisį bendradarbiavimą.

      

Lietuvos (Baltijos) elektros energetikos sistemos sujungimas elektros ryšiais, sinchroniniais ar asinchroniniais, su Kontinentinės Europos energetikos sistema bei Skandinavijos energetikos sistema yra svarbus, nes didina apsirūpinimo elektra galimybes, patikimumą bei elektros rinką. Siekis sinchroninio sujungimo su Kontinentinės Europos energetikos sistema neturi sumažinti Lietuvos (Baltijos) energetikos sistemos saugumo ir atitikti Europos elektros perdavimo sistemų operatorių organizacijos (ENTSO-E) principus ir reikalavimus.

    

Energetikos strategijoje negalima pamiršti regioninio bendradarbiavimo plėtros. Buvo planų rengti bendrą Baltijos energetikos strategiją, bet veikiančioje strategijoje tas primiršta. Be regioninio bendradarbiavimo Lietuvai neįmanoma priimti dabarties energetikos iššūkius. Iš kitos pusės, tai nesiderina su Europos Sąjungos, ENTSO-E nuostatomis ir planais plėtoti bedūmę elektros gamybą, ypač vėjo ir saulės elektrines bei hidroelektrines, kurti vieną bendrą Europos elektros rinką.

      

Tikslingiau ne paskubomis rengti naują strategiją, bet priimti sprendimus tik dėl atskirtų aktualių problemų:

  • Atominės elektrinės statybos
  • Suskystintų dujų terminalo
  • Šilumos ūkio
  • Atsinaujinančių energijos išteklių, tame tarpe ir hidroenergetikos, hidroelektrinių ant Nemuno bei Neries
  • Veikiančių energetikos pajėgumų panaudojimo ir pan.

      

Svarbu inicijuoti Energetikos strategijos, kaip nacionalinio susitarimo dokumento, rengimą. Jo parengimui reikėtų, pirmiausia, ne anoniminių ekspertų, o Lietuvos atsakingų energetikos specialistų iš įvairių institucijų parengtos energetikos raidos ir perspektyvos plačios studijos, kurioje būtų išanalizuota ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių patirtis ir ateities planai. Remiantis tokia studija turėtų būti ruošiamas Nacionalinio susitarimo dokumentas dėl Energetikos strategijos.

        

Dėl dabartinių energetikos problemų:

  • Atominės elektrinės statyba yra Baltijos regiono projektas ir jos reikalingumą reikia spręsti pagal regiono elektros poreikius bendru sutarimu. Žymi dalis energetikos senjorų netiki VAE projekto ekonominiu pagrįstumu ir yra prieš Hitachi projekto tęsimą.
  • Vykdomus elektros jungčių su Švedija, Lenkija projektus reikia tęsti. Tai atveria Lietuvai didesnę elektros rinką ir didina apsirūpinimo elektra patikimumą.
  • Suskystintų dujų terminalo projektas turėtų būti tęsiamas, nes didina apsirūpinimo dujomis galimybes.
  • Vėjo ir saulės elektrinių plėtra turėtų būti protingai tęsiama, tinkamai įvertinus esamų Lietuvos elektrinių galimybes kompensuoti kintamą ir su pertrūkiais vėjo bei saulės elektrinių elektros gamybą, netrikdant elektros energetikos sistemos ir elektros rinkos veikimo. Kruonio HAE išplėtimas su platesnio reguliavimo blokais ir naujos hidroelektrinės būtų veiksminga priemonė vėjo elektrinių plėtrai.
  • Biomasės naudojimas vietinei šilumos gamybai yra sveikintinas, bet jis nėra perspektyvus elektros gamybai didelės galios elektrinių blokuose.
  • Termofikacinių elektrinių galia turėtų būti nustatoma pagal laukiamą šilumos poreikį. Be to, termofikacinės elektrinės nesiderina su vėjo ir  saulės elektrinių sparčia plėtra, nes jos netinka kompensuoti kintamą elektros gamybą vėjo ir saulės elektrinėse.
  • Šilumos ūkyje svarbi problema yra ne tik šilumos kaina, bet ir didelis šilumos sunaudojimas patalpoms šildyti. Reikia atnaujinti (modernizuoti) daugiabučius namus ir kitus pastatus, kartu rekonstruojant šilumos punktus, šildymo ir karšto vandens sistemas., didinti šilumos gamybos konkurencingumą, skatinant nepriklausomus šilumos gamintojus dalyvauti šilumos gamybos rinkoje tiekiant šilumą į centralizuoto šildymo sistemas.

 

                                Dr. Vytautas Miškinis

                            Lietuvos  energetikų  senjorų  klubo Komisijos pirmininkas 

     2013  m.  kovo  20  d.,  Vilnius