Pamąstymai apie naujosios valdžios galimybes

Apie pandemijos (su)valdymą.

Pirmiausia yra pasitikėjimas valdžia. Veryga atėjo į valdžią kaip kovotojas su alkoholizmu, tačiau daugelis abejojo jo skelbiama informacija apie labiausiai nusigėrusią tautą. Taigi, daug kas abejojo ir jo tarnybų skelbiama informacija apie Covid-19. Keistas suskirstymas amžiaus grupėmis, milžiniškomis teritorijomis dar labiau stiprino nepasitikėjimą teikiama informacija. Abejonių kėlė ir teikiama informacija apie užsikrėtimus praėjusių rinkimų metu.

Kita „problema – bėda“  tapo pasirinktas keistas pandemijos valdymo modelis. Atsirado diktatorius (lyg ir fiureris, tikriausiai pagal rytietišką polittechnologų modelį), kuris turėjo draudimais valdyti situaciją ir tuo pačiu ruošti dirvą sekančių rinkimų laimėjimams, tačiau pamiršo vykdytojus, kurie ir turėjo atlikinėti eilinius neatidėliotinus darbus. Taigi visi laukė nurodymų, nes vietinė iniciatyva tapo „ideologiškai netoleruotina“.

Tačiau pagrindinė šio fiasko problema buvo (ir yra) tai, kad nebuvo įveiklintas Civilinės saugos įstatymas, kuriame taip pat yra kovos su įvairiomis pandemijomis skyrius. Deja, įstatymas buvo (ir vis dar liko) netobulas, bet jį reikėjo jau tada staigiai tobulinti ir įgalinti visas tarnybas ir visas savivaldybes  veikti pagal jį. Kita vertus, minėtas įstatymas turi įsigalioti ir atsitikus stichinėms nelaimėms ar net branduolinei nelaimei. Įstatymo tobulinimas – naujosios valdžios pirmaeilis darbas. Deja, dėl išplitusios pandemijos greitai visa tai įgyvendinti būtų sunku, tad gal pirmiausiai turėtų atsirasti kiekvienoje savivaldybėje visuomenės sveikatos centro kompetentingi darbuotojai, kurie ir padėtų išaiškinti bei izoliuoti lokalius epidemijos židinius.

Energetikos problemos

Dabar visi įvardintų pagrindinę problemą energetikoje – kaip ignoruoti baltarusių norą „iškišti“ į vakarų rinkas savo elektrą, generuojamą nesaugios Astravo AE. Taip, tai aktuali problema, bet…

Gruodžio 10 dieną pradėtas pirmas elektros rinkos liberalizavimo etapas buitiniams vartotojams, kurių metinis elektros energijos suvartojimas objekte ne mažesnis, kaip 5000 kWh.  Nuo 2022.01.01 limitas bus sumažintas iki 1000 kWh/metams, o dar po metų, t.y. nuo 2023 metų – visiems. Taigi, visiems siūloma skubiai pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją, o nepasirinkusiems bus taikomos baudos (padidintos elektros energijos kainos). Tačiau jau pasirinkusieji  tą „nepriklausomą“ tiekėją signalizuoja, kad jie už elektrą irgi mokės daugiau!

Su vakarais pakankamo elektros energijos perdavimo ryšio ir laisvos elektros prekybos beveik nėra, latviai elektrą gaminasi patys (naudodami ir Independence dujas), estai irgi turi pakankamą vidaus generaciją,  Lietuvoje tuo tarpu generuojama tik „pulsuojanti“ (vėjo, saulės) elektra, o pakankamos išlyginamosios generacijos kaip ir nėra. Mes vis dar susieti su BRELLu, tai yra Rusijos šiaurės vakarų elektros energetine sistema, taigi, tiems „nepriklausomiems“ tiekėjams elektrą belieka pirkti iš Rusijos, o per ją ir iš Baltarusijos (įskaitant ir latvių teikiamas paslaugas).

Faktiškai nėra ir tikrai nepriklausomos elektros biržos, taigi, visų „nepriklausomų“ tiekėjų siūloma elektra yra brangesnė už dabar tiekiamą elektros energijos kainą. Kita vertus, biržą reikia sukurt ir tik tada gąsdinti baudomis.  Taip pat neaišku, kokios baudos (tai yra padidinta elektros kaina) bus taikomos ir kaip bus skaičiuojamos  „nepaklusniems“  (nespėjusiems  ar nesupratusiems iš ko rinktis) elektros vartotojams, kaip ir kas visa tai prižiūrės, kur nueis taip surinktos  piniginės įplaukos.

Iš visa tai, kas išdėstyta akivaizdžiai matosi du dalykai. Pirma – buitinius elektros vartotojus „stumiama“ pirkti baltarusišką elektrą (!?).  Antra – visa tai prieštarauja dabar plačiai proteguojamam Gerovės valstybės modeliui, kur energijos (šilumos, vandens, elektros) tiekimas turėtų būti paslauga, o ne pelno siekimo objektas.

Mokymo(si) sistemų sinergija

Viduriniojo mokslo įstaigos stengiasi išimtinai ruošti mokinius siekti aukštojo išsilavinimo. Deja, lyginant su kitais kraštais, ten apie 60 proc. baigusiųjų vidurinę grandį moksleivių renkasi profesinį išsilavinimą, tai yra nori turėti amatą.

Esmė – vidurinės grandies mokymo programos (įskaitant ir profesines mokyklas) bei aukštesnio mokslo programos turėtų būti sudarytos taip, kad jau įsigijęs amatą (specialybę) jaunuolis, esant jo norui, mokslus galėtų tęsti aukštesnės pakopos mokykloje, tai yra būtų tam tikroms specialybėms ar specializacijoms sudaryta atskirų mokyklų grandinėlė. Visa tai leistų tiek jaunam žmogui, tiek jo tėvams nebijoti, kad jų atžala „liks be mokslo“.

Prieš susisteminant išsilavinimo grandinėles, tai yra sugrupuojant mokyklas iki aukščiausio lygio, reiktų atsižvelgti į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Alytaus regionus ir verslo tuose regionuose poreikius. Visuose išvardintuose regionuose galima būtų vystyti atskiras mokslo šakų specializacijas. Pagrindiniai universitetai turėtų likti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, įvertinant, kad ir jie turės savas sąsajos grandinėles su žemesnio lygio mokyklomis.

Kultūrinės raidos kryptys

Jau tikrai laikas atsiriboti nuo „Vyšnių sodo“, „Boriso Godunovo“ ar dar ko nors panašaus – deja, nors tai ir nostalgiška rytuose besimokiusiems kultūrininkams, bet tai jau praeitis. Belieka tikėti, kad naujasis ministras atskirs kas yra Kremliaus peršama propaganda, o kas yra tikroji kultūra.

Norėčiau užsiminti ir apie visiškai apleistą sritį – kultūrinius ryšius su etniškai artima Latvija. Artimos kultūros tautos, turi žymiai glaudžiau bendradarbiauti, tuo tarpu, matydami tik trumpus ir abejotinus ekonominius interesus, tautos, turinčios seniausias Europos kalbas, tolsta.

Namų renovavimas ir kita

Daugiabučių, o gal net ir individualių namų renovacija pagal esančias tendencijas užruks dešimtmečius. Reikia ieškoti naujų būdų, o gal net ir idėjų.

Ruošiantis renovacijai pirmiausiai reikia atsisakyti visokių nereikalingų projektų. Turėtų būti svarbūs du rodikliai – namo stabilumas, tai yra tvirtas namo konstruktyvas  (namas negriūva) ir renovuotinų namų pastatymo metai (pvz. prieš 30 metų ir dar anksčiau). Toliau pagal tipinius projektus parenkamas apšiltinimo variantas, naudojant Lietuvoje gaminamas apšiltinimo medžiagas (gal net ir iš kanapių pluošto). Valstybės įsikišimas į renovacijos procesą galėtų būti apšiltinimo medžiagų gamybos dotavimas, jei tos medžiagos naudojamos pagal suprastintas procedūras atrinktiems renovuoti namams. Pagal valstybės galimybes galėtų būti dotuojami ir kiti darbai, ypač atsinaujinančios energetikos elementų diegimas. Vietinių resursų naudojimas taip pat būtų teigiamas poveikis tiek mūsų žemės ūkiui, tiek ir pramonei.

Dar viena sritis, reikalaujanti skubaus reglamentavimo – tai daugiabučių namų statyboje naudojamas terminas „dalinė apdaila“. Projektų vystytojai  statomus namus tik iš išorės apdailina, nudažo, o viduje lieka tik „dėžutės“, tai yra nebūna nei elektros, santechnikos vamdžių instaliavimas, neįrengiami ar net laiptai tarp aukštų. Taip nekilnojamo turto pirkėjas dažniausiai apsigauna, manydamas, kad pigiai nusipirko butą, kotedžą ar net namą, nors paaiškėja, kad pilna apdaila kainuoja panašiai tiek, kiek ir nusipirkta „dėžutė“.

Apie tiekimo grandinių trumpinimą

Jau seniai įrodyta kad „masto“ ekonomika ir tarptautiniai prekybos tinklai sugeba užsidirbti maksimalius pelnus, tuo tarpu ciklinė ekonomika ir trumpos tiekimo grandinės niekaip nedera su dideliais (ir finansiškai galingais) prekybos tinklais.  Čia nusimato gana rimtas konfliktas ir ne tik Lietuvoje.

Tiekimo grandinių trumpinimą galėtume pradėti skatinant ūkininkus tiesiogiai pardavinėti savo produkciją. Schemos čia paprastos: ūkininkas –artimiausias turgelis (įrengtas su tam tikra valdžios parama), arba internetinė prekyba, arba net produkcijos pristatymas užsakovui ir taip toliau. Pavydžių kad tokia prekyba jau vyksta – apstu, reikia tik dar ir nedidelių paskatų, pavyzdžiui  įvedant didiesiems tinklams pradžioje kad ir  nedidelį tinklo mokestį, o surinktos lėšos būtų naudojamas sudaryti trumpesnes tiekimo grandines. Čia pasiūlymai tik mažam segmentui, bet nuo mažų darbų ir lengviausia pradėti. Žinoma, laukia ir dideli darbai – pandemija parodė, kad tampa net pavojinga tikintis, kad viską galima nusipirkti tik Kinijoje.

Apie gerąsias investicijas

Žiniasklaidoje pasirodė žinutė, kad policija, investavusi į TRIKOJUS vieną milijoną eurų jau surinko net penkis milijonus eurų baudų – čia tai bent investicija! Šaunuoliai, investuokite dar – valstybės  iždas pasipildys milijonais neklaužadų pinigėlių.

O jei rimtai – gal jau laikas laikytis visiems suprantamų taisyklių? Gal čia ir yra mūsų sėkmės raktas!?

Prisiekiu ginti

    „Prisiekiu ginti Lietuvos teritorinį vientisumą…“  girdėjome iš priesaiką priimančio Prezidento lūpų, tą girdėjome iš priesaiką priimančių Seimo narių lūpų, tačiau kai per televiziją šnekėjo kandidatai į ministrus, jų programinės nuostatos rodė, kad jie pasiruošę ne tik šį, bet ir kitus Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką grindžiamus principus pažeisti. Jie atvirai kalbėjo apie lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos statuso pakeitimą,  per naujai patvirtintą vyriausybės programą siekti valstybės teritorijos federalizavimo, priimant Tautinių mažumų įstatymą. Jau šiandien tik vienoje šalies teritorijos dalyje rodoma kitos valstybės televizinės laidos, skirtos tik išskirtinei teritorijai. Mes visi norėtume matyti tas laidas. Dar daugiau – reikalaujama, kad šioje teritorijoje kandidatai į seniūnus mokėtų ir lenkų kalbą. Suprantama, kad renkantieji gali pasirinkti tarp mokančio ir nemokančio lenkiškai, bet išskirti tam tikrą teritoriją, kur matoma ne sava, o tik svetimos šalies televizija arba kalbos mokėjimo dalykai, taikomi tik šiai teritorijai – jau akivaizdus Konstitucijos ir duotos priesaikos pažeidimas.

     Paskelbus Kovo 11-osios aktą į Lietuvoje gyvenančius kitataučius  buvo kreipiamasi jau ne kaip į Tautines mažumas, o kaip į Tautines bendrijas, nežiūrint to, kad buvo paliktas sovietinis 1989 m. Tautinių mažumų įstatymas. Jis nustojo galioti 2010 m. sausio 1 d. Panašiai nustojo galioti ir kiti sovietiniai įstatymai. Vieni dėl to, kad buvo priimti nauji, kiti todėl, kad jų nereikėjo. Nereikėjo ir Tautinių mažumų įstatymo, nes Lietuvoje nebuvo jokios kitos valstybės etninių žemų. Lietuvis neturėjo ir iki šiol neturi jokių didesnių teisių už save laikančiu rusu, baltarusiu, ukrainiečiu, lenku ar vokiečiu.

     Taip, Lietuvoje yra didoka grupė piliečių save laikančiųjų lenkais, bet „…kokiai tautybei priklausyti – asmeninis apsisprendimo reikalas, t. y. niekas, išskyrus patį asmenį, negali spręsti jo priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo, todėl negalima nustatyti išskirtinių valstybinės kalbos vartojimo taisyklių, atsižvelgiant į pasirinktą tautybę“ (KT 1999 m. spalio 21 d. nutarimas). Ir nors daugelio mokslininkų nuomone šios grupės žmonės yra ne Lenkijos, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų palikuonys ir dabar yra Lietuvos piliečiai – jiems Lenkija dalina lenko kortą, kas reiškia –„ visų pirma Lenkija“. Ar žinoma, kiek tokių kortų turėtojų yra Seime, Prezidentūroje, Vyriausybėje?

    Jeigu jau norima Lietuvos piliečio pase parašyti pavardę ne lietuviškomis raidėmis –būtina tame pačiame lape labai aiškiai parašyti lietuviškomis raidėmis tarimo transkripciją, mat vienam garsui pas mus skiriama viena raidė. Svarbu, kad paėmus tokį dokumentą asmenvardžius būtų galima tinkamai ištarti. Teisingas ištarimas taip pat yra asmens tapatumą nusakantis dalykas.

     Dabar apie valstybinę kalbą, kurios siekiama atsisakyti net taksi vairuotojų tarpe. Lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Ji saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką. Įstatymų leidėjas privalo numatyti lietuvių kalbos apsaugos priemones ir jas įgyvendinančias institucijas. Lietuvių kalba privalo būti vartojama visose viešojo aptarnavimo srityse, įstaigose, savivaldybėse. Įmonės ir organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba. Kitose gyvenimo srityse asmenys gali nevaržomai vartoti kitas kalbas. Asmens tautybė negali būti pagrindas reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Visi Lietuvos piliečiai – nesvarbu, ar jie priklauso titulinei lietuvių nacijai, ar būtų kitokios etninės kilmės, pagal Konstituciją yra lygūs, taigi negalima teikti jiems privilegijų dėl jų etninės kilmės.

     Tautinėms bendrijoms (diasporoms) veikti pas mus jokių trukdžių nėra. Kita vertus, kitokios etninės kilmės piliečiai per valstybinės kalbos mokėjimą turi integruotis į pilietinę Lietuvos visuomenę, tuo tarpu lenkų ar rusų kalbos Lietuvoje yra atneštinės.

     Deja matome, kad žemesniais, negu Konstitucija, teisės aktais , ar vyriausybės programomis, bandoma siekti pakeisti konstitucine santvarka pagrįstus principus.  Pavyzdžiui, priėmus  siūlomą Tautinių mažumų įstatymą Lietuva oficialiai pripažintų, kad valdo kitoms tautoms priklausomas etnines žemes. Ar suprantame, kur tas nuvestų? Ar patys norime sukurti savą Padniestrę, Donbasą?

Ar prie tų durų protestuojama ? Liudvikas N. Rasimas

Šiandien Lietuvoje energetiką valdo ir projektuoja ne Energetikos ministerija, o Valstybinė įmonė Ignitis . Ji ne kartą kritikuota dėl savo veiklos, šiandien jau skelbiasi „ tarptautine“. Kaip tai atsitiko? Kas su tuo sutiko, sutinka ar net palaiko? Suprantama, kad  tai vis dar pagrindinis Ignitis akcininkas – Finansų ministerija.

Gali kiek nori derėtis  energetikos ministras, bet nebūdamas Igničio akcijų valdytoju – jis bejėgis. Jo prižiūrimi LitGrid ir kitos struktūros yra tik galimybė atverti kuo daugiau kelių Igničiui – pinigus surenka juk ši struktūra. Net Prezidentas nieko negali padaryti, nes Ignitis veikia pagal bendroves reguliuojančias  teisines normas. Šiandien, tai jau valstybė – valstybėje, veikianti pagal painias sutartis, pagrįstas elektros tinklų pralaidumo schemas. Jau dabar aišku, kad ten susispietusi grupuotė ruošiasi per privatizaciją, saulės elektrinių akcionavimą ir taip toliau visiškai išeiti iš Lietuvos jurisdikcijos. Manykime, kad finansų ministrui rūpi tik įmonės pelnas, tuomet Igničiui „leista“ įžūliai to siekti. Taigi, tik nuo Igničio priklauso ar fiziškai atsijungti nuo Baltarusijos, ar ne, praleisti (pirkti) „astravinę“ elektrą, ar ne, juk pelnas čia lemiamas argumentas. Ne kartą įvairiais būdais buvo bandoma atkreipti visų valdžių dėmesį, kad būtinas visų Igničio  ir visų energetikos įmonių pirmtakių sudarytų sutarčių auditas ir jų įvertinimas Valstybės saugumo požiūriu. Deja…

Kodėl Į Lietuvą mes jau patys nežiūrime, kaip į atskirą valstybę, o pagal rusišką požiūrį, pastarųjų jau įpirštą ir ES, vėl matome kaip PRIBALTIKOS dalį? Latviai yra teisūs, sakydami, kad jai Lietuvoje priimti įstatymai negalioja, taigi, ir latvių priimti sprendimai turėtų negalioti Lietuvoje. Prie Baltijos jūros esančios ES šalys tikrai yra nepriklausomos valstybės! Visos skirtingu metu įsivedė (ar dar neįsivedė) eurą, skirtingai vykdoma energetikos pertvarka. Etapais vykdomas ir europinės vėžės projektas. Lietuva čia  pirmauja, nes mes esame arčiausiai prie šalies, turinčios tokią vėžę. Taigi, būtų visai logiška ir prisijungimą prie kontinentinės Europos energetinių tinklų vykdyti etapais. Lietuva šiandien techniškai tą gali padaryti nelaukiant 2025 metų ir čia reikia tik politinės valios!

Taigi, gal su protestais stovime ne prie tų durų ir ar tikrai žinome ko norime?

Kaukių balius, o kas toliau?

Po nuostabaus veido kaukių madų demonstravimo, kurį atliko aukščiausią prabą atitinkantys „manekenai“, pagaliau viskas pajudėjo! Pradėjome tikrinti medikus, po truputį ir jiems atsirado (gal net ir su Tapino pagalba – ŠAUNUOLIAI!) apsaugos priemonių, o ir „Covi-19“ patikra pagaliau tampa po truputį prieinama.

Išmušė ir Premjero valanda. Jis ramiu veidu, atsisėdęs prieš kamerą (panašiai juk taip daro ir Putinas!) paruošė įrašą, kurį išplatino televizijos. Ten jis įtikino pensininkus ir visą Lietuvos liaudį, kad viskas bus GERAI! Pensijas mokėsime, visi gaus algas (kada nors), nes pasiskolinti milijardai jau plaukia…

Gal ir plaukia, bet ir mūsų Vyriausybė plaukia, deja, pasroviui, gal tik visuomenės pastumdoma, pakritikuojama šį tą nuveikia reikiama linkme. Gal taip ir  turi būti – pagaliau diletantai ministrai (vienas kitas, gal ne visi) irgi šį tą išmoksta, bet kodėl, karantino sąlygomis, vis dar nieko nedaroma pagal Civilinės saugos įstatymus?

Tai va!  Pinigai plaukia, tik kur jie nusės? Čia, tikriausiai, būsiu nepopuliarus, nes siūlysiu mažinti karantino griežtumą. Žinoma, tai reiktų daryti protingai, bet žmonės juk patys turi užsidirbi, o ne laukti tik valdžios centukų, nes „didelius eurus“ jau raitojasi rankoves pasiimti  stambieji  verslai. Deja, žiaurus, bet turintis prasmę posakis „… gelbėjimasis yra pačių skęstančiųjų reikalas!“ .Juk jei  pats nesistengsi, vargu ar ir kiti padės (palyginkime: pensininkai, mes jus norime apsaugoti, bet veido kaukes siūdinkitės patys).

Trumpas žvilgsnis į ateitį. Virusas jaukia mums įprasto pasaulio supratimą, taigi ir mūsų planus, greičiausiai keis ir mūsų įpročius. Akivaizdu, kad reiks trumpinti „tiekimo grandines“. Elementarios medicininės apsaugos ir civilinės apsaugos priemonės turėtų būti gaminamos vietoje, trumpinamos turėtų būti ir maisto realizavimo grandinės ir čia net diletantai ( tai yra ne profesionalai) galėtų šį tą nuveikti.

Manau, kad reiktų  skatinti statybų sektorių ir  kuo daugiau naudoti vietinės gamybos medžiagas. Ypač svarbu kritiškai pažvelgti į daugiabučių namų renovavimo sritį. Pagalvokime, ar yra svarbu atlikinėti atskirų namų energetinio efektyvumo, o juo labiau renovavimo projektus, juk net trečios klasės mokinukui aišku, kad apsivilkus žieminę striukę bus šilčiau. Taigi, vienas kitas daugiabutis gal ir bus nepasiekęs tų „energetinių parametrų“, bet pati namų renovacija netruks 50 metų! Belieka tik pradėti vietinę šiltinimo medžiagų gamybą, o valstybės dotacijas, skirtas renovacijai ir skirti tiems gamintojams. Pareiškus daugiabučiams norą renovuotis, jie gautų didžiumą medžiagų pusvelčiui, gal tada nereiktų ir gana sudėtingų kreditavimo sąlygų per vieną ar kitą banką.

Deja, mūsų energetikos sektorius juda nežinia kur. Net mažąsias saulės elektrines „Ignitis“ perima į savo glėbį. Aplamai, būsiu kritiškas – Ignitis akivaizdžiai tampa „Fiks-ničiu“ (atsiprašau už tokį naujadarą). Elektros kainos brangsta be jokio paaiškinimo, jungimasis prie Europos energetinės sistemos tik imituojamas (neįrenginėjami būtini energijos generavimo objektai), kažkodėl  bendrovės pinigai plaukia į užsienį abejotinų objektų įsigijimui.  Tuo tarpu akivaizdu, kad fiziškai atsijungus nuo rusiškos energetinės sistemos ir dėl Astravo būtų ramiau.

Alternatyviosios energetikos ir ciklinės ekonomikos  sinergija Lietuvoje irgi turi nuostabias perspektyvas, bet su „Fiks-ničio“ strategijomis čia tikrai jau ne pakeliui.

Lietuvai reikia permainų, reikia idėjų, reikia naujo požiūrio į daug ką, tame tarpe taip pat ir į politikus, ar verslą. Juk negalima naudojantis KARANTINAIS siekti  žmogaus teisių ribojimų, įstatymų ignoravimo, kaip deja, jau beveik nutiko Vengrijoje…

Liudvikas N. Rasimas. Kas Lietuvą sodina „ant adatos“?

Laikas nuo laiko televizijos ekranų titruose prabėga žinutė, kad į Klaipėdos uostą įplaukia rusiškų suskystintų dujų krovinys, kurių kaina žemesnė, nei dujų, esančių vamzdynuose. Ar pajutome, kad dujų kaina krito? Uosto direkcija džiaugiasi galimybe surinkti tokios laivybos rinkliavas. O kaip atrodo mūsų valstybė, pirkdama tokias dempingines dujas ? Gal jos naudojamos mūsų miestų transporte ar gamindamos elektrą suka mūsų elektrinių turbinas? Ne! Jas vežasi estai, todėl jų visuomeninis transportas jau daug kur nemokamas. Jas pas save vežasi ir latviai, gamina elektrą ir ją parduodami lietuviams gerai uždirba. Kodėl tokiomis pigiomis dujomis elektros negamina patys lietuviai, o energetikai užsiima „monkės“ bizniu?

Kam naudojami tokio biznio didžiuliai pelnai? Ar kas nors nagrinėja tokio nusikalstamai sabotažinio elgesio priežastis verslui, gyventojams, visai valstybei? Juk dempingavimas tai ekonomikos narkotikai. Pradžioje pigu, gera, o kai jau prie to pripratinama – darysi kas bus pasakyta, nes jau visą šalies organizmą būsime patys prie to priderinę. Užtenka pakelti kainą. Tad kas sodina Lietuvą ant rusiškos energetinės adatos?

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Kas Lietuvą sodina „ant adatos“?“

AR KULTŪROS POLITIKA NEIŠMANĖLIŲ RANKOSE?

Neseniai iškilo į viešumą informacija, kad šiais metais yra sumažintas bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų finansavimas. Kilus pasipiktinimui, liepos 25 dieną vykusioje spaudos konferencijoje Kultūros ministras net nesugebėjo paaiškinti, kas ir kodėl tai padarė. Akivaizdu, kad taip nepasiruošus eiti viešumon yra visiškai nesusigaudančio biurokrato pernelyg didelis pasitikėjimas savimi,  o gal net ir diletantizmas. Už kultūros sektorių atsakingų institucijų yra apsčiai – ir Seimo Kultūros komisija, ir Kultūros ministerija, aibės smulkių įstaigėlių, tačiau neturime apčiuopiamos kultūros politikos, akivaizdu, kad neturime ir kultūros strategų. 

O jei jau visai atvirai – kultūros politika Lietuvoje yra visiškai apleista. Esu tikras, kad ir politikai, ir ministerijoje dirbantys biurokratai atneštų bent kelis didelius prirašytus segtuvus, baksnotų į mistines lenteles – čia viskas gerai! Tačiau faktas, kad nei aiškų krypčių, nei formuluojamų tikslų ar uždavinių nėra, o jei ir yra, tai jie visiškai nesuprantami nei patiems kultūros biurokratams, nei meno profesionalams, nei kultūros sociumui, o galų gale ir plačiai visuomenei. 

Toliau skaityti „AR KULTŪROS POLITIKA NEIŠMANĖLIŲ RANKOSE?“

Liudvikas N. Rasimas. Kas skandina Lietuvos „Independence”?

Kai Lietuva įsirengė suskystintų dujų terminalą su išsinuomotu norvegišku laivu, visi tikėjosi, kad ir neprisijungusi prie kontinentinės Europos elektros energetinių tinklų Lietuva bet kokiu momentu galės jaustis saugi. Net ir tada, kai energetinės sistemos dažnį centralizuotai valdanti ir koordinuojanti Maskva dėl karinių, ekonominių ar politinių priežasčių pati nutrauktų elektros energijos linijų bendrą naudojimąsi. Turint nuosavą dujų terminalą, galima buvo savas elektros jėgaines paruošti taip, kad per keliolika valandų pilnu pajėgumu pradėtų veikti bent 1000 MV generacija, ir kartu būtų įrengta nuolat budėjimo režimu  tuščiais apsisukimais dirbanti  jėgainė, įjungianti generatorių darbui per kelias sekundes ir užtikrinanti pirminį rezervą. Net jeigu elektros gamyba būtų brangesnė (kas šiuo metu taip ir yra), tai elektrą gaminančių įmonių išsaugojimas, specialistų išsaugojimas, minėtų įmonių savalaikis ir nuolatinis modernizavimas, netrukdo Lietuvą didžia dalimi aprūpinti kitur pagaminta elektra ir tuo pačiu būti pasiruošusiai bet kuriems netikėtumams. O netikėtumai gali ateiti tiek iš rytų, tiek iš vakarų. Šiandien akivaizdžiai matome, kad ir vakarinis mūsų kaimynas netrykšta Lietuvai altruizmu, tuo tarpu rytinis kaimynas akivaizdžiai tam ruošiasi.

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Kas skandina Lietuvos „Independence”?“

Energetiniai brūzgynai. Liudvikas N. Rasimas

Artėjanti Astravo atominės elektrinės statybų pabaiga vis rimčiau verčia sunerimti, kaip tam pasiruošusi Lietuva. Esamo ir buvusių Energetikos ministrų pasisakymai, konferencijos, prieštaringos specialistų nuomonės, lietuviškųjų elektros tinklų Astravo link statyba ir stiprinimas, pagaliau planai 15-20 procentų branginti elektrą, o net ir šilumą, aiškiai rodo, jog energetikos dirvonai Lietuvoje  pavirto brūzgynais, kuriuose pelno medžioklė vyksta be jokios atsakomybės ir aiškių taisyklių. Viešai bandoma įteigti, kad tik šiandieniniai Energetikos ministerijos, Lietuvos energijos ar Finansų ministerijos atstovai supranta, kaip ir kas vyksta, o kitiems ten brautis ar aiškintis – negalima. Nieko nerodys, nes tai pavojinga! Viešumas pavojingas?

Nors Lietuva priėmė įstatymą, kad į jos rinką elektra negali patekti iš tų trečiųjų šalių, kuriose ji gaminama sukeliant grėsmę nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai, bet teisės aktų veikimas energetikoje turi ir savo specifiką. Įstatyminiai draudimai ar leidimai veikia tik tiek, kiek leidžia techninės galimybės. Minėto įstatymo įgyvendinimui techniškai šiandien dar nepadaryta nieko, tad jis yra tik popierius, kuriuo mojuojama dezinformuojant visuomenę.

Toliau skaityti „Energetiniai brūzgynai. Liudvikas N. Rasimas“

Liudvikas N. Rasimas. Tiems kurie apie Astravą tik kalba, bet nieko nedaro.

Astravo branduolinė elektrinė jau pastatyta. Baltarusiai stengiasi kuo greičiau „pakrauti atomą“. Tą padarys anksčiau, negu skelbiasi, o Lietuva lyg varlė nejudėdama tupi prieš tyliai artėjantį išsižiojusį žaltį ir nieko nedaro. Tiesa, kitais metais žadama bandyti, ar galėtų viena, be kaimynų pagalbos apsirūpinti elektra savarankiškai, kaip atskiras energetinis regionas – sala, iki šiol nieko nepadariusi. Atsakymas  iš anksto žinomas – negali. Neturi greito reagavimo dujinės jėgainės. Ar ne todėl ir delsia atsijungti nuo  BRELL, t. y. ir nuo Baltarusijos?!

Vis dar išgirstame pasiguodžiant, kad neturime savos branduolinės elektrinės. Glaustai prisiminkime kodėl? Europai pareikalavus uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, kurioje nesant tinkamos apskaitos „pinigus gaminosi“ visi, kurie tik priėjo. Buvo pasiūlyta išeitis per  teritorinius mainus. Visaginas perduodamas Baltarusijai už etninių lietuviškų žemių gabalą. Taip būtų išsisprendę daugybė problemų, kurias  brangiai ir sunkiai šiandien Visagine sprendžia Lietuva. Tai buvo atmesta – girdi, tam reikalingas referendumas. Tada į savos elektrinės statybą buvo pasiūlyta įtraukti visus Lietuvos žmones savanoriškai naudojant jų bankuose ir kitur laikomas milijardines sankaupas. Branduolinės jėgainės statyba – visų žmonių reikalas. Vėl atmesta! Branduolinės jėgainės statyba perduota agresyviai verslo grupei, kuri atvirai skelbėsi, jog jų svarbiausias tikslas yra pelnas. Nors „nusiplovė“ taip nieko ir nestatę, bet gerai uždirbo.

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Tiems kurie apie Astravą tik kalba, bet nieko nedaro.“

Liudvikas N. Rasimas. Nuo Krėvos iki Gegužės trečiosios VALDŽIOS ĮSTATYMO

1791 m. gegužės 3 d. bendrame „Dviejų tautų respublikos“ Seime priimtą  „Valdžios įstatymą“ konstitucija pagal šių dienų terminologiją galima vadinti tik sąlyginai.. Mat ir kiti šio seimo teisės aktai, liečiantieji bendrus Lenkijos ir Lietuvos reikalus buvo vadinami konstitucijomis. Vis tik šis „Valdžios įstatymas-konstitucija“ yra svarbus ne tik bandymu dvi iki tol egzistavusias valstybes paversti vieninga unitarine valstybe, kiek tokio bandymo pasekmėmis. Kada pagal šį įstatymą Lietuva visiškai prarado savo valstybingumą, buvusi jos teritorija tapo Lenkijos teritorija, dviejų tautų parlamentinė sąjunga tapo realine vienos lenkų tautos valstybe – Lietuvos valdančio elito atstovai niekaip negalėjo su tuo sutikti. Lenkijos bandymai padėtį švelninti, „konstituciją“ išversti į lietuvių kalbą ir tų pačių metų spalio 22 d. priimti Lietuvos elito reikalaujamą „Abiejų tautų tarpusavio garantijų aktą“, teisės prasme niekas nuo to nepasikeitė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė liko tik karaliaus garbės titule, dvi valstybės Konstitucijoje paminimos tik kalbant apie Vyriausiojo tribunolo dekretus, t. y. jų teisėtumą, gi Lietuva laikoma tik viena iš Lenkijos provincijų. Žinoma, kad ne be Rusijos politinės įtakos ir atviro jėgos demonstravimo, Lietuvos elitas atsidūrė tarp dviejų pasirinkimų – pasidaryti lenkais arba priimti kad ir žeminančias Rusijos sąlygas, bet išlaikyti lygias teises su lenkais „Dviejų tautų respublikoje“. Kadangi tam trukdė Gegužės 3 d. Konstitucija, ją 1793 m. Gardino Seime panaikino. Visi vėliau sekę įvykiai buvo  dviejų tautų skirtingų požiūrių į vieningumą ir lygybę  pasekmė. Abi tautos prarado savo valstybingumą ir valstybes. Tad kaip iki to buvo nueita? Kokia buvo vienybė ir lygybė Lietuvos- Lenkijos santykiuose?

Toliau skaityti „Liudvikas N. Rasimas. Nuo Krėvos iki Gegužės trečiosios VALDŽIOS ĮSTATYMO“