Autochtonai

Ne tik Europos Sąjungos parlamente, bet ir visur kur tik gali, lenkų rinkimų akcijos atstovai skelbiasi esantys Lietuvos teritorijos autochtonai ir todėl jie nėra  istorijos bėgyje susikūrusi lenkiška tautinė bendruomenė, o pirminiai krašto gyventojai, taigi – lenkų tautinė mažuma, todėl Lietuvoje jie turi turėti išskirtines teises. Ar tikrai taip yra? Ar tikrai Lietuvos teritorijoje atskirai nuo  lenkų tautos gyveno jos dalis, o gal tie, kurie istorijos bėgyje prarado savo kalbą ir šiandien kalba lenkiškai, puoselėja lenkų kultūrą vis tik yra lietuvių tautos dalis, kaip lietuvių- baltų , o ne lenkų autochtonai?
Jau buvo rašyta, kad tautines mažumas nuo tautinių bendruomenių teisine prasme skiria tai, kad tautinė mažuma neginčijamai gyvena savo etninėse žemėse, turi autochtoninę teritoriją, o tautinės bendruomenės atsiranda kaip kolonistai, kaip prievarta ar sava valia pasirinkę kitos tautos kalbą, papročius ar tautybę. Pirmųjų teisės išplaukia iš visuotinai pripažintų tautų teisių, antrųjų – iš visuotinai pripažintų žmogaus teisių. Nuo seniausių laikų autochtonines teritorijas turi kurdai, kašubai, katalonai, baskai, flamandai, velsiečiai, galisai, sorbai ir kt. Tą patvirtina tų teritorijų archeologiniai radiniai, architektūra, papročiai, vietovardžiai, upėvardžiai, kai kada antropologija, dažnai ir sava kalba, bet ne būtinai. Žodžiu – duomenų visuma, kad tam tikroje teritorijoje gyveno savita žmonių populiacija ir jie yra tos teritorijos pirminiai gyventojai – autochtonai. Toliau skaityti „Autochtonai“

Atviras laiškas – cenzūra ar ignoravimai?

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei
p. Loretai Graužinienei

Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui
p. Algirdui Butkevičiui

Gyvenu Lietuvos ir Latvijos pasienyje, todėl gerai matau Latvijos tiek valstybinę (visuomeninę), tiek komercines televizijas. Lapkričio 18 dieną su įdomumu per kaimynų televiziją stebėjau renginius, skirtus 95-ųjų Latvijos Nepriklausomybės metinių paminėjimui. Tribūnoje mačiau mūsų kariuomenės vadą, kartu su Vokietijos, Danijos, Švedijos, D.Britanijos, JAV ir kitais kariais žygiavo ir Lietuvos kariai. Latvijos radijas ir televizijos pranešė apie gautus sveikinimus, tame tarpe ir iš Lietuvos vadovų.

Lietuvos televizijos laidose apie tai, kad Latvija švenčia Nepriklausomybės dieną – užsiminta nebuvo. O kai neseniai Lenkija taip pat šventė Nepriklausomybės dieną, tiek LRT, tiek komercinės televizijos rodė reportažus iš tos  šalies šventės.

Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas pasveikino savo kolegą Latvijoje švenčiant 95-asias Latvijos Nepriklausomybės metines. Turbūt sveikino ne tik savo, bet ir Lietuvos žmonių vardu. Ar mes neturime to žinoti? Lietuvos žurnalistai (o gal net žiniasklaidos vadovai) mano, kad neturime.

Tą pačią dieną Prezidentė pareiškė užuojautą Vladimirui Putinui dėl lėktuvo avarijos Kazanėje ir didelio žuvusiųjų skaičiaus. Mūsų televizijos tą paskelbė. Kai Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pasveikino Latvijos Prezidentą Audrį Bėrzinį 95-ųjų Latvijos Nepriklausomybės metinių proga, Lietuvos žurnalistai manė, kad Lietuvos žmonės to neturi žinoti, juo labiau matyti, kaip mūsų kariai žygiuoja Rygos gatvėmis. Kas čia vyksta? Beje, nebuvo jokios žinios ir apie Seimo Pirmininkės Loretos Graužinienės sveikinimus.

Apie tai, kad atvyko Rusijos artistai – buvo skelbiama dešimt kartų per dieną. Net tai, kad Piteryje buvo išasfaltuota 100 metrų gatvės – kaip didžiausią naujieną skelbė mūsų žurnalistai ir rodė televizija. Esu net asmeniškai sakęs p. A. Siaurusevičiui, kad norėdamas pamatyti, kaip prie mūsų Seimo keliamos Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavos, kai švenčia savo šventes Estija – turiu įsijungti Latvijos televiziją. Matomai Latvijos Saimo Europos reikalų komitetas ir kiti komitetai neleidžia žurnalistams nuo žmonių nuslėpti (ar nutylėti) tai, kas būtina žinoti. Reikalavimas pranešti, kur ir kam mūsų vardu siunčiami sveikinimai, kur reprezentuojama Lietuva – nėra ir negali būti vien žurnalistinės laisvės reikalu. 

                  
 2013 m. lapkritis 18 d. Palanga

Elektros kaina – kas čia vyksta?

Šitaip atsiradęs deficitas Latvenergo padeda Latvijos biržoje elektros kainas didinti, o Estijoje – nepagrįstai iškreipti. Kadangi Estijoje visi vartotojai elektrą perka per biržą, atsiranda nepasitikėjimas pačios biržos funkcionavimu, todėl Estijos ūkio ministerija žada imtis griežtų priemonių, net iki pasitraukimo iš Baltijos šalių elektros rinkos.

Latvija neseniai įsijungė į Baltijos šalių elektros rinką, tad gali būti ir nepatyrimo, ar net elektros rinkos egzistavimo principų iškreipto suvokimo. Kita vertus, nėra naujiena, kad tarp kaimynų (latvių ir estų) yra nesutarimų, kas turėtų sutvarkyti perdavimo linijas tarp šalių, kad elektros energijos srautai netrukdomai judėtų į abi puses. Ne paslaptis yra tai, kad dalis elektros perdavimo linijų iš Latvijos į Estiją eina per Pskovą, tai yra Rusijos teritoriją, ne paslaptis yra ir tai, kad vis dar nėra bendro Baltijos šalių energetinio žiedo, kuris būtinas ne tik bendros elektros biržos egzistavimui, bet ir perėjimui į sinchroninį darbą su kontinentine ES dalimi. Akivaizdu ir tai, kad kol nebus jungties su Švedija, Baltijos šalių elektros rinka gali egzistuoti tik visų šalių geranoriško supratimo sąlygomis. Tad kyla klausimas ar tai galima pasiekti?  

Kas gali paneigti, kad ko gero pagrindinė nesutarimų priežastis yra VAE! Didžioji paslaptis yra ta, kad vis dar nesusitariama dėl VAE statybos esminių dalykų – statyti ar ne, po kiek dėtis, kieno kokia atsakomybė, tai yra mūsų kaimynai vis dar nenori sakyti nei taip, nei ne – gal taip jie ieško geresnių derybinių pozicijų, gat dangsto nenorą prisidėti prie projekto, o gal net yra spaudžiami trečiųjų šalių. Tuo tarpu japonų Hitachi vėl čia Lietuvoje, vėl daug žada (nors japonai buvo nustebę, kai tik dabar sužinojo, kad Baltijos šalys nori pereiti iš rusiškos sinchronizacijos į europinę!) ir primygtinai laukia sprendimų. O neapibrėžta padėtis  derybose dėl VAE ir neleidžia Lietuvai griežčiau kalbėtis su kaimynais dėl problemų Baltijos šalių elektros biržoje, tad turim tą, ką turim – brangią elektrą. Vietoj rimtų ir griežtų derybų staiga atsiranda jau primiršti gąsdinimai – kol neturėsime VAE, elektra bus brangi! Bet net labai optimistiškai mąstant VAE pigią elektrą galėtų tiekti tik po 20 metų, o ką daryti per tą laikotarpį?

Galima būtų teigti, kad čia išsakyti įtarimai yra nepagrįsti. Tačiau tik viešumas gali padėti išspręsti visas problemas. Tuo tarpu naujai paskirti energetinių struktūrų vadovai, lyg studentai ištraukę neišmoktą bilietą, kažką nerišliai kalba. Gal be „pieno“ karo, mes jau kariaujame ir „elektros“ karą, ir net „euro“ karą – be karvedžių ir strategijų?

 

 

 

Parlamentinė kontrolė

Parlamentinės kontrolės – kaip Tautos atstovų kontrolės viskam, kas vyksta valstybėje – teorinės ištakos atsirado ginčuose tarp skirtingų teisės supratimo teorijų. Tai ir Montesquie samprotavimai apie įstatymų dvasią, tai ir Žano Žako Ruso „Išpažintyje“ išdėstyti asmeniški konfliktai tarp to, kas kilnu ir kas žema,  kartu tai sugretinant su politika. Tai ir Georgo Vilhelmo Fridricho Hegelio mintys apie laisvą piliečių būklę labai besiskiriančios nuo prancūzų „žmogaus ir piliečio teisės“ sampratos. Ir tai vyksta iki mūsų dienų per Wilhelmą von Humboldtą, Ernestą Blochą Giovanni Saroti,  Paulių Džonsoną. Pagaliau prisiminkime Mykolo Riomerio, Petro Leono, Vytauto Radžvilos ir kitų filosofų ginčus apie valstybę, teisę, gėrį ir blogį. Toliau skaityti „Parlamentinė kontrolė“

Neišsprendžiamas Visagino AE galvosūkis

Aišku galėtų būti pasiūlyta  ir daugiau alternatyvų, pavyzdžiui, Visagino AE įrenginėti du 1350 MW galios reaktorius, pamečiui juos paleidžiant eksploatacijai. Tačiau matosi, kad toks projektas dar labiau tiktų Rusijos Šiaurės vakarų elektros energetinei sistemai, ko rusai nuolat ir siekė norėdami kitų rankomis atstatyti trūkstamą grandį (uždarytą Ignalinos AE) jų kontroliuojamoje BRELL sistemoje. Ko gero tuo tikslu buvo net rengiami „provokaciniai” branduoliniai projektai aplink Lietuvą.

Kita vertus, Lietuva, Latvija bei Estija ir taip turi pakankamai instaliuotų galių. Teisingai diversifikavus kuro tiekimą, jo panaudojimą ir modernizavus energetikos ūkį bei įvykdžius energetinių jungčių (elektra ir dujos) su Švedija ir ypač su Lenkija projektus, Baltijos šalių gaminama elektra galėtų būti net pigesnė už Visagino AE gaminamą elektrą. Ypač per galimai įrengtos Visagino AE pirmuosius 20-30 metų eksploatacijos, tai yra tol, kol projekto investicijos galimai teoriškai atsipirktų. Apie Lietuvos energetines perspektyvas aiškiai pasisakė ir Lietuvos Energetikos instituto mokslininkai. Be to, iš JAV ateina patikimos žinios, kad naujos kartos mažųjų (apie 170 MW galios) branduolinių reaktorių komerciniai projektai turėtų pasirodyti apie 2023 m. Taigi, atsiranda dar papildomų argumentų, kad Visagino AE projektas gali iš viso neatsipirkti.

Dar vienas galimas pasiūlymas galėtų būti paruoštos statyboms Visagino AE aikštelės perėmimas, tai yra suteikiama vieta ir strateginis investuotojas savo rizika pastato tokią branduolinę jėgainę, kuri rinkos sąlygomis pardavinėtų elektros energiją. Deja, tokios sąlygos jau buvo siūlomos, tačiau joks investuotojas tuo nesusidomėjo. Aplamai verslas vis labiau linksta investuoti į savo poreikius tenkinančius energetinius šaltinius (tai yra taikyti energetikos decentralizacijos principus) ir vis mažiau pasitiki šalimis, kurios už mokesčių mokėtojų pinigus bando statyti brangius centralizuotus energetinius objektus.

Gal vis tik mes be reikalo ieškome galimų projekto „patobulinimų”? Gal tai yra tik būdas apeiti referendumo dėl Visagino AE statybos rezultatus? Lietuvoje, kur aukščiausiu lygiu nepaisoma ne tik teismų sprendimų, bet ir išreikštos referendumu tautos valios, siūlyti „pseudo“ pakeitimus Visagino AE projektui kai kam patiktų, nes taip nušaunami net du zuikiai – atsiranda neva naujas Visagino AE projektas (o tauta tai priešinosi „anam“ projektui) ir vėl laisvos rankos braižyti popieriuje naujus branduolinius ar kitokius švaistančius pinigus projektus. Lai man atleidžia mūsų energetikos specialistai už pasitikėjimą, bet man atrodo, kad du-trys patyrę specialistai per porą-trejetą mėnesių už kokius nors du-tris šimtus tūkstančių litų atliktų išsamią galimybių studiją apie galimybes jungtis sinchroniniam darbui su kontinentinės ES elektros energetine sistema. Dabar už tą darbą švedams žadama mokėti 5 milijonus!

Jau akivaizdžiai matosi neperspektyvių Baltyjsko AE ir Astravo AE projektų likimas, vertęs nerimauti tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos, tiek ir Karaliaučiaus srities gyventojus. Kaip skelbia žiniasklaida, Baltyjsko projektas Karaliaučiuje atidedamas, o dėl Astravo projekto finansavimo Baltarusijos vadovas neseniai lyg ir bandė derėtis su… Kinija, nes Astravo AE projektui rusai pinigų vis dar neskuba duoti. Deja, pagal radijo „Svoboda“ pranešimus, kol kas iš Kinijos pusės buvo gautas tik pasiūlymas steigti Baltarusijoje Kinijos verslo centrą, o Astravo AE statybvietė, ten apsilankiusiųjų manymu, labiau primena Vilniaus stadioną, nei rimto energetinio objekto statymą.

 
Vakarų verslo strategai, supratę akivaizdžią tiesą, kad senieji žemynai užsižaidė tik finansiniais reikalais ir pamiršo prekių gaminimą, pradeda raginti gamybą iš Azijos grąžinti į Europą ir JAV – tik taip galima būtų likviduoti užsitęsusios krizės padarinius ir užtikrinti stabilų darbo vietų kūrimą ir šalių ekonominį atsigavimą. Matomai Rytų strategai irgi nesnaudžia bei ieško galimybių jau su savo kapitalu kurti gamybą Europoje – tai ir matosi iš ką tik pateiktų kinų pasiūlymų baltarusiams. Nors tokia verslo „kraustymosi“ strategija lyg ir diktuotų būtinybę vystyti energetiką, šiuolaikinė branduolinė energetika yra per daug griozdiška ir brangi, o jos vystymas užtrunka per ilgai. Tuo tarpu verslo „kraustymasis“ galėtų būti efektyvus, jei jis vyktų greitai ir dabar – krizės padariniai turėtų būti likviduojami kuo greičiau. Taigi tos šalys, kurios sugebės skubiai modernizuoti, restruktūrizuoti savo energetikos ūkius ir turės pakankamai energetinių resursų jungčių su kaimynais, gali būti laimėtojos. Apsidairykime – Baltijos šalys kaip tik turi tokias galimybes. Užuot braižę popierinius projektus, kreipkime savo resursus ir inžinerinį potencialą ta linkme.

 
Branduolinė energetika akivaizdžiai Lietuvai nei reikalinga, nei finansiškai pakeliama. Šioje užsitęsusioje istorijoje dvigubi, trigubi standartai, nekompetencija, slaptumas ar net galimas sukčiavimas yra taip susipynę, kad visus sprendimus reikėtų tiesiog atidėti neribotam laikui.

 

 

 

 

 

 

Dėl Nacionalinės energetikos strategijos

Gyvenant rinkos sąlygomis patraukliasniais darosi energetikos projektai, kurie gali būti įgyvendinti artimiausiu laiku, arba tie, kuriuos finansiškai remia Europos Sąjunga ar Valstybė. Greito pelno siekis labai gajus. Energetikos strategijos formuotojai ir tvirtintojai Seimo nariai – turi būti atsparūs šiam spaudimui, nes energetikos saugumas gali būti užtikrintas tik esant ilgalaikiam požiūriui ir tvariems sprendimams.

        

Energetikos saugumas suprantamas kaip šalies gebėjimas tiekti energiją vartotojams ne tik normaliomis sąlygomis ir priimtinomis kainomis, bet ir gebėjimas pasipriešinti galimiems tiekimo trikdžiams, atsirandantiems dėl technologinių, gamtinių, ekonominių, socialinių-politinių ir geopolitinių priežasčių. Šalies energetikos saugumas gali būti užtikrintas, kai energetika grindžiama:

·          naudojamų energijos išteklių įvairove 

·         energijos išteklių tiekimų įvairove

·         naudojamų technologijų įvairove

·         plėtojama regionine kooperacija bei tarptautine integracija.

       Tuo turėtų būti pagrįsti energetikos strategijos sprendimai, naudojantis kitų, toliau pažengusių šalių patirtimi, sprendimus dera harmonizuoti su Lietuvos kaimyninių šalių energetikos plėtros planais, kiek tai atitinka Europos Sąjungos nuostatas.

       

Europos Sąjungos energetikos politikos 2020 metams ir iki 2050 m. yra trys svarbiausi tikslai:

  • Sumažinti anglies dvideginio išlakas į atmosferą ir tuo stabdyti pasaulio klimato kaitą
  • Užtikrinti patikimą energijos tiekimą, ribojant jo priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro (naftos, dujų) ir stiprinti solidarumą tarp Europos Sąjungos narių krizinėse situacijose
  • Užbaigti elektros ir dujų vidaus rinkų pertvarką, jas integruojant į vieną bendrą Europos rinką ir sujungiant su kaimyniniais regionais (Viduržemio jūros šalimis, Rusija).

       

Svarbu ne energetinė nepriklausomybė, o energetikos saugumas. Šiuolaikinei energetikai, ypač mažos šalies su menkais energijos ištekliais, būti nepriklausoma praktiškai neįmanoma. Energetikos saugumą arba energetinį savarankiškumą, kartu ir didesnį veiksmingumą, galima užsitikrinti tik didinant abipusių priklausomybių įvairovę ir lygiateisį bendradarbiavimą.

      

Lietuvos (Baltijos) elektros energetikos sistemos sujungimas elektros ryšiais, sinchroniniais ar asinchroniniais, su Kontinentinės Europos energetikos sistema bei Skandinavijos energetikos sistema yra svarbus, nes didina apsirūpinimo elektra galimybes, patikimumą bei elektros rinką. Siekis sinchroninio sujungimo su Kontinentinės Europos energetikos sistema neturi sumažinti Lietuvos (Baltijos) energetikos sistemos saugumo ir atitikti Europos elektros perdavimo sistemų operatorių organizacijos (ENTSO-E) principus ir reikalavimus.

    

Energetikos strategijoje negalima pamiršti regioninio bendradarbiavimo plėtros. Buvo planų rengti bendrą Baltijos energetikos strategiją, bet veikiančioje strategijoje tas primiršta. Be regioninio bendradarbiavimo Lietuvai neįmanoma priimti dabarties energetikos iššūkius. Iš kitos pusės, tai nesiderina su Europos Sąjungos, ENTSO-E nuostatomis ir planais plėtoti bedūmę elektros gamybą, ypač vėjo ir saulės elektrines bei hidroelektrines, kurti vieną bendrą Europos elektros rinką.

      

Tikslingiau ne paskubomis rengti naują strategiją, bet priimti sprendimus tik dėl atskirtų aktualių problemų:

  • Atominės elektrinės statybos
  • Suskystintų dujų terminalo
  • Šilumos ūkio
  • Atsinaujinančių energijos išteklių, tame tarpe ir hidroenergetikos, hidroelektrinių ant Nemuno bei Neries
  • Veikiančių energetikos pajėgumų panaudojimo ir pan.

      

Svarbu inicijuoti Energetikos strategijos, kaip nacionalinio susitarimo dokumento, rengimą. Jo parengimui reikėtų, pirmiausia, ne anoniminių ekspertų, o Lietuvos atsakingų energetikos specialistų iš įvairių institucijų parengtos energetikos raidos ir perspektyvos plačios studijos, kurioje būtų išanalizuota ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių patirtis ir ateities planai. Remiantis tokia studija turėtų būti ruošiamas Nacionalinio susitarimo dokumentas dėl Energetikos strategijos.

        

Dėl dabartinių energetikos problemų:

  • Atominės elektrinės statyba yra Baltijos regiono projektas ir jos reikalingumą reikia spręsti pagal regiono elektros poreikius bendru sutarimu. Žymi dalis energetikos senjorų netiki VAE projekto ekonominiu pagrįstumu ir yra prieš Hitachi projekto tęsimą.
  • Vykdomus elektros jungčių su Švedija, Lenkija projektus reikia tęsti. Tai atveria Lietuvai didesnę elektros rinką ir didina apsirūpinimo elektra patikimumą.
  • Suskystintų dujų terminalo projektas turėtų būti tęsiamas, nes didina apsirūpinimo dujomis galimybes.
  • Vėjo ir saulės elektrinių plėtra turėtų būti protingai tęsiama, tinkamai įvertinus esamų Lietuvos elektrinių galimybes kompensuoti kintamą ir su pertrūkiais vėjo bei saulės elektrinių elektros gamybą, netrikdant elektros energetikos sistemos ir elektros rinkos veikimo. Kruonio HAE išplėtimas su platesnio reguliavimo blokais ir naujos hidroelektrinės būtų veiksminga priemonė vėjo elektrinių plėtrai.
  • Biomasės naudojimas vietinei šilumos gamybai yra sveikintinas, bet jis nėra perspektyvus elektros gamybai didelės galios elektrinių blokuose.
  • Termofikacinių elektrinių galia turėtų būti nustatoma pagal laukiamą šilumos poreikį. Be to, termofikacinės elektrinės nesiderina su vėjo ir  saulės elektrinių sparčia plėtra, nes jos netinka kompensuoti kintamą elektros gamybą vėjo ir saulės elektrinėse.
  • Šilumos ūkyje svarbi problema yra ne tik šilumos kaina, bet ir didelis šilumos sunaudojimas patalpoms šildyti. Reikia atnaujinti (modernizuoti) daugiabučius namus ir kitus pastatus, kartu rekonstruojant šilumos punktus, šildymo ir karšto vandens sistemas., didinti šilumos gamybos konkurencingumą, skatinant nepriklausomus šilumos gamintojus dalyvauti šilumos gamybos rinkoje tiekiant šilumą į centralizuoto šildymo sistemas.

 

                                Dr. Vytautas Miškinis

                            Lietuvos  energetikų  senjorų  klubo Komisijos pirmininkas 

     2013  m.  kovo  20  d.,  Vilnius

Atviras laiškas Premjerui

Šiuo metu paaiškėjo nemažai faktų, skatinančių pakoreguoti mūsų elektros ūkio pertvarką taip, kad ne tik taptume nepriklausomi nuo rusiško energijos monopolio, bet ir gautume naudą iš elektros energijos tranzito per mūsų šalį bei iš racionalesnio elektros energetinės sistemos infrastruktūros panaudojimo. Paaiškėjo, kad VAE projekto realizavimu labiausiai suinteresuoti rusai. Yla išlindo iš maišo, kai buvo paskelbti referendumo rezultatai VAE projekto klausimu ir kai Rusijos energetikos ministras parodė susirūpinimą dėl BRELL‘o sutarties likimo. Kartu paaiškėjo ir noras išlaikyti Lietuvos, Latvijos, ir Estijos elektros energetines sistemas (EES) sinchronizuotas su Rusijos EES. Dar aiškiau pasidarė, kai Kremliaus valdomas „Rosatom“, remiamas Gasprom‘o, pats pasisiūlė įsilieti į VAE projektą. Kol Lietuvoje vyko ginčai dėl VAE projekto, šie Kremliaus atstovai tylėjo – mat maloniau būtų buvę, jei lietuviai patys būtų pasistatę VAE. Patys prisijungę ir užpildę trūkstamą grandį vietoj iškritusios Ignalinos AE Rusijos vieningos energetinės sistemos infrastruktūroje. Prakalbo ir  apie jų  pasiruošimą dalyvauti VAE projekte, tik suvokę, kad lietuvių tauta jau perprato klastą, kuria jai siūloma vietoj lauktos energetinės nepriklausomybės pasilikti Maskvos valdomos energetinės infrastruktūros dalimi.

 

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kaliningrade statoma Baltijos atominė elektrinė (BAE) negalės būti prijungta prie Kaliningrado EES tinklo ir pradėti darbo neužsitikrinusi pirminio galios rezervo iš Rusijos. O tai įmanoma realizuoti tik tranzitu per Lietuvos elektros perdavimo tinklą, atitinkamai sustiprinus tinklo pralaidumą. Ne tik Baltijsko atominės elektrinės statybų vietą toliau nuo Lietuvos sienų, bet ir pačioms statyboms būti ar ne – realiai gali nulemti Lietuvos pozicija. Taigi Baltijsko AE projekto likimas priklauso ir nuo mūsų valios bei politinio apsisprendimo ir tai tik tuomet, jei atsisakysime VAE. Tik tokiu atveju tampam nepriklausomi nuo rusiško rezervavimo sau ir įgyjam galimybę išvengti diktato galimose derybose, kurios greičiausiai bus neišvengiamos. Tik „koziriai“ bus jau mūsų rankose ir sąlygas diktuosime mes.

Jei Rusija prašytų derybų dėl galimybės naudotis mūsų EES infrastruktūra, o tai neišvengiama siekiant užtikrinti BAE veiklą, galėtume sutikti dalyvauti jose, prieš tai pagrindines nuostatas bei reikalavimus suderinę su latviais ir estais bei užsitikrinę, kad suskystintų dujų terminalas ir elektros jungtis su Švedija bus priduoti eksploatacijai iki pasirašant susitarimus su Rusija.

 

Derybose galėtų būti svarstomi šie klausimai:

    1. Baltijsko AE statybų sustabdymas dėl galimai nepakankamo saugumo.

    2. Baltijsko AE statybų perkėlimas į kitą vietą, pvz. prie Aistmarių, t.y. arčiau vartojimo centro. Tuo būtų išvengta Nemuno vandens naudojimo reaktoriams aušinti.

    3. Kaliningrado EES pasiruošimas pereiti prie europinių standartų, siekiant sinchroninio darbo su Europos elektros perdavimo tinklo sistema. Tai ir mums būtų naudinga, nes atsirastų dar viena tarpsisteminė elektros jungtis su kontinentine Europa. Padidėtų tiekimo patikimumas. Planuojamoji Alytus – Elkas tarpsisteminė elektros perdavimo linija per Augustavo miškus ir pelkes nekelia pasitikėjimo dėl galimų gamtosauginių trikdžių bei mažo lenkų entuziazmo bendraujant su Lietuva.

    4. Kaliningrado planai naudotis mūsų EES elektros perdavimo tinklo infrastruktūra bei tarifų už teikiamas paslaugas dydis.

    5. Atsijungimas nuo Rusijos vieningos energetinės sistemos, skirstyklos Ignalinos AE teritorijoje rekonstrukcijos projektas, numatant pakankamos galios konverterių stotį elektros energijos mainams su Rusija ir rezervinei galiai Baltijsko AE užtikrinti.

    6. Pereinamojo periodo, kai jau būsim atsijungę  nuo Rusijos ir dar neprisijungę prie europietiškų tinklų, veiksmai. Alytaus konverterio perorientavimas į Gardino liniją.

    7. Kiti su šia reforma susieti klausimai.

 

Mano nuomone, vertėtų prie Ministro pirmininko sudaryti iš patriotiškai nusiteikusių,  pritariančių atsiskyrimo nuo Rusijos idėjai, kvalifikuotų specialistų ir politikų darbo grupę, minėtiems siūlymams svarstyti ir rekomendacijoms vyriausybei parengti.

Būsiu dėkingas gavęs žinią apie Jūsų apsisprendimą.

 

2013 03 10

Autorius yra Kovo 11-sios Nepriklausomybės akto signataras

Lietuva ir etninės žemės

Dar 18 amžiuje Prancūzų revoliucija pagimdė daug nacionalinių judėjimų, siekusių įgyvendinti tautų teises savo etninėse žemėse įkurti valstybes ir nustatyti jose savą viešąją tvarką, bet tik bolševikinė Rusija Lenino Dekrete dėl taikos pabandė tai paversti visuotinai priimtina teisės norma. JAV prezidentas Prinstono universiteto profesorius Thomas Woodrow Wilsonas savo 14 punktų pareiškimu Kongresui jau rišliai išdėstė tautų apsisprendimo principus, kurių esmė buvo ta, kad tauta savo etninėse žemėse gali sukurti valstybę ir jose nustatyti savą tvarką. Matomai ne be Ignacijaus Pederewskio Baltųjų Rūmų muzikinių vakarų vadovo poveikio, tuose punktuose iškeltas ir Lenkijos nepriklausomybės klausimas, vienok nurodyta labai svarbi sąlyga, kad Lenkijos valstybė neturi kėsintis į lietuvių ir ukrainiečių etnines žemes. Iš prie tų keturiolikos punktų pridėtų žemėlapių ir kitos dokumentacijos matosi, kad tautų apsisprendimo deklaracija buvo visų pirma skirta pirmąjį pasaulinį karą baigusiai Europai ir etninėse savo žemėse gyvenusios tautos iš anksto buvo pripažintos tarptautinės teisės dalyviais. Tą patvirtino ir Versalio sutartis po ko Centrinės ir Rytų Europos tautos savo etninėse žemėse sukūrė porą dešimčių valstybių. Lenkija greitai pradėjo nepaisyti pagrindinio tautų apsisprendimo principo – kurti valstybes savo, o ne kitos tautos etninėse žemėse ir taip tarp kaimynų prasidėjo tarpusavio karai. Toliau skaityti „Lietuva ir etninės žemės“

Strategavimai

Koncentruotos pramonės regionuose už energetikos vystymąsi turėtų būti atsakingas verslas. Pavyzdžiai: Suomijoje branduolines jėgaines stato privatus verslas, Japonijoje ir Vokietijoje automobilių pramonės įmonės pradeda įsirenginėti savas elektrines. Akivaizdu, kad net nutarus statyti Visagino AE, iki to laiko, kol bus pagamintos pirmos kilovatvalandės (nekalbame apie pagamintos energijos konkurencingumą), praeis mažiausiai 12-14 metų, o per tą laiką verslas jau bus pats apsirūpinęs būtina energija arba tiesiog išsibėgiojęs.
 
Vystant energetikos objektus svarbu numatyti galimybę energijos gamyboje naudoti kelių rūšių kurą, tai yra įvesti įstatyminę nuostatą dėl kuro diversifikavimo. Kuras gali būti įvairus: biokuras, kuras iš šiaudų, durpės, gal net akmens anglis (jei bus taikomos naujos technologijos), dujos ir t.t. Tam turi būti naudojami arba atskiri įrenginiai arba lengvai sugretinami degikliai, taip pat kiti inžineriniai sprendimai. Nuosekliai į energetikos sistemą turi būti integruojami ir atsinaujinančios energetikos šaltiniai.

Energetikos demonopolizavimas  yra glaudžiai susijęs su ES trečiojo energetinio paketo taikymu. Pavyzdžių galime pamatyti, pasilyginę savo energetines struktūras su kaimynais. Lietuva dabar turi vieną monopolizuotą elektros energijos skirstomąjį tinklą LESTO, Danija – apie 120 tokių skirstomųjų tinklų bendrovių, Vokietija – 960, Švedija – 36 skirstomųjų tinklų bendrovių. Energijos gamyba ir energijos skirstymas bei pardavimas turi būti griežtai atskirti nuo „trafiko“ (angl. traffic – eismas, judėjimas), tai yra nuo perdavimo tinklo. Visa tai didintų konkurencingumą ir mažintų elektros energijos kainas vartotojams.

Lietuva turi pakankamą tiek mokslo, tiek verslo potencialą kurti savos gamybos biokuro katilus, ekonomaizerius, degiklius įvairioms kuro rūšims, saulės elektros modulius, saulės kolektorius, įvairius šilumos siurblius bei daug kitų mikroenergetikos įrenginių, o taip pat ir jiems reikalingų atskirų elementų ar atsarginių dalių. IT specialistai taip pat turi sukūrę pakankamai sprendinių, galimų pritaikyti energetikai. Visa tai reikia taip pat įvertinti kuriant energetikos strategiją. Vienas įdomus pastebėjimas – Klaipėda jau dabar turi pilną techninį ir intelektinį potencialą diegti jūros vėjo elektrinių parkus, tačiau kalbama, kad į jūrą vėjo energetiką bus galima kelti tik po 2020 metų.
 
Efektyvus energetinių resursų naudojimas – svarbi strategijos dalis. Labai svarbu surasti teisingą sprendimą, kad energijos gamintojai ir energiją taupantieji vartotojai nebūtų supriešinti. Ypač tai svarbu realizuojant atsinaujinančių energijos šaltinių atliekamą energiją arba bandant kartu su namų renovacija diegti ir atsinaujinančios energetikos elementus – šilumos siurblius, saulės kolektorius, saulės elektros modulius ir pan. Efektyvus energetinių resursų naudojimas glaudžiai susijęs ir su informacinių technologijų plėtra energetikoje – tai ir išmanioji apskaita, išmanieji tinklai ir t.t.

2013 m. kovo 14 d. vyko Energetikos ministro susitikimas su asociacijų atstovais, mokslo įstaigų dėstytojais ir studentais. Konferencijoje nustebino jaunimas – studentai iš raštelio skaitė liaupses Visagino AE, o šalia jų sėdintys dėstytojai spindinčiomis akimis jiems pritardami linkčiojo (labai jau priminė senokai pamirštus komjaunuolių susirinkimus). O vienas VU dėstytojas tiesiog visus pribloškė, sakydamas kad Visagino AE yra geresnė tuo, kad avarijos atveju nukentės mažesnė Lietuvos teritorija, lyginant su Baltyjsko AE ar Astravo AE sukeltomis grėsmėmis. Manyk – Visagino AE avarijos atveju labiau kentės latviai ir baltarusiai… Beje, reikia priminti, kad branduolinių jėgainių jokia draudimo kompanija nedraudžia, taigi, galimos avarijos atveju, Lietuva turėtų finansuoti avarijos pasekmių likvidavimą tiek savo šalyje, tiek ir kaimyninėse valstybėse.

Svarstymai už ir prieš Visagino AE vis dar nerimsta. Neseniai vykę vieši Premjero ir Ministrės „nuomonių pasikeitimai“ ta tema nustebino ne savo esme, o reakcija į tai. Pasirodo kalbėti, kad tokios galios branduolinio reaktoriaus Lietuvai nereikia – „nevalia“! Kas tai –  vėl naujos idėjos, „atominio“ slibino nemirtingumas ar tiesiog „samurajiškas“ lobizmas? O juk apie per didelės galios reaktorių pirmiausiai buvo užsiminę konservatoriai savo buvusios kadencijos rinkiminėje programoje, tą patį deklaravo ir socdemai, ir Lenkų rinkiminė akcija, ragindami praėjusiame referendume balsuoti prieš tokį Visagino AE projektą. Galų gale tai ir tautos valia – juk referendumo rezultatai aiškūs ir visiems, net ir politikams, privalomi.
 
Stebina ir mūsų profesūros pozicija – juk jie puikiai supranta, kad 1350 MW reaktoriaus įrengimas Visagino AE palieka Lietuvą rusiškame elektros energetikos tinkle neapibrėžtam laikui, tačiau jiems yra svarbiau, kad nebūtų uždaryta kokia nors „atomistikos“ katedra.
 
Kitas pastebėjimas. Energetikos instituto darbuotojai to paties susitikimo su Energetikos ministru metu stebino „pirmo kurso studentų lygio“ klausimais apie pasiruošimą jungtis prie ENTSO-E, į kuriuos LITGRID atstovas, kiek net nustebęs, atsakinėjo – yra ir paros, ir mėnesio, ir metų energijos sunaudojimo statistika bei planavimo patirtis, reikia tik… pasiteirauti. Visa tai verčia sunerimti, ar tie, kurie kuria ar peržiūri strategiją, tikrai disponuoja patikrintais duomenimis, pakankamai profesionaliai kontaktuoja su veikiančių energetinių struktūrų darbuotojais, mato visos Lietuvos energetines problemas.

Taigi, kuriant energetines strategijas svarbu atkreipti dėmesį į šiuos dalykus: decentralizuotos energetikos plėtrą, įvairių kuro rūšių naudojimą, monopolinių struktūrų minimizavimą, trečiojo ES energetikos paketo taikymą, mokslo ir energetikos sinergiją, energetikos ūkį aptarnaujančios pramonės kūrimą, efektyvų energijos naudojimą.

Energetikos sektoriuose daugelis būtinų darbų jau dabar yra vykdomi, arba planuojama juos atlikti, tuo užsitikrinant šalies energetinį saugumą. Tai – elektros energijos jungtys su Lenkija ir Švedija, suskystintų dujų terminalo statyba, bendros elektros energijos rinkos kūrimas. Išvardinsiu kai kuriuos darbus dar detaliau: nuolatinės srovės keitiklio ir transformatorinės kompleksas Alytuje, 330 kV linija Alytus – Kruonio HAE, darbai susiję su Baltijos šalių elektros energetikos žiedo „Baltic Ring“ įrengimu, 330 kV elektros energijos linijos Klaipėda – Telšiai, Mūša – Panevėžys, Neris – Vilnius, Mūšos 330 kV skirstykla, Naujosios Vilnios 330 kV pastotė. Dujų sektoriuje irgi pilna darbų – dujotakių Kiaulės nugaros sala – Klaipėda, Jurbarkas – Klaipėda ir Vilnius – Varšuva įrengimas ir t.t. Šilumos ūkio sutvarkymui taip pat reikia įrengti mažiausiai 10 naujų, biokurą naudojančių kogeneracinių jėgainių. Būtina ir Kruonio HAE rekonstrukcija. Taigi, labai apytikriais skaičiavimais visa tai mažiausiai kainuotų apie 13 mlrd. litų.

Daugelis čia išvardintų darbų, teisingai juos pateikiant, turėtų būti patrauklūs ir investuotojams, nes darbai yra valstybei būtini, jų įvykdymo trukmė nedidelė, kreditavimas bankams suprantamas, galima ir ES parama. Kita vertus, visa tai reikia atlikti, nepriklausomai nuo to, statysime ar nestatysime Visagino AE. Štai čia ir prasideda kažkas panašaus į absurdą. Kai kurie politikai bando teigti, kad nestatydami Visagino AE mes išbaidysime investuotojus, mažinsime valstybės prestižą.  Iš esmės gaunasi priešingai – atlikdami būtinus darbus, užtikrinančius šalies energetinį saugumą, turime sukaupti tą nemažą 10 mlrd. litų investicinį kapitalą, o deklaruodami dar ir Visagino AE statybas (dar papildomai apie 18 mlrd. litų!), tikrai apsijuoksime prieš visus galimus investuotojus – tik pseudo ekonomistai galėtų tvirtinti, kad Lietuva finansiškai pajėgi tokius projektus vykdyti. Nerikia pamiršti ir apie esamą 40 mlrd. litų valstybės skolą…

Dabar svarbiausia koordinuoti energetinių projektų vystymą tiek šalyje, tiek ir su kaimyninėmis ES šalimis. Taigi baikime spekuliacijas apie Visagino AE ir netrukdykime energetikams dirbti jiems įprastus ir suprantamus darbus.

 

Atnaujinta 2013-04-06

Prisiminimai apie inžinierių Stasį Brundzą

Kalbant apie inžinierių Stasį Brundzą, negalima neužsiminti ir apie jūrinės elektros žūklės laboratoriją, kuriai šis nuostabus žmogus, deja jau velionis, atidavė gražiausius savo gyvenimo metus.

Klaipėdoje, į kurią likimas nubloškė ne tik mane, bet ir Stasį, kūrėsi galinga žvejybos pramonė. Žvejybinių laivų statykla, didžiulės laivų remonto įmonės, milžiniškas okeaninės žvejybos laivynas, žuvies apdorojimo fabrikai – tai tik nepilnas sąrašas Klaipėdoje įrengtų objektų skirtų jūros gėrybių įsisavinimui. Visa tai buvo daroma siekiant pamaitinti nuolatos išalkusią tarybinę liaudį. Buvo šventai tikima, kad pasaulio vandenynai neišsemiami. Toliau skaityti „Prisiminimai apie inžinierių Stasį Brundzą“